DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
13/12/2020

„Namo jį su triumfu palydėkim“, – kviečia pirmas pilietis. „Paminklą pastatykime jo šlovei / Kaip mūsų protėviams“, – pritaria jam antrasis. Tačiau jau po kurio laiko girdime priešingus raginimus. „Išgamų namus paleisim dūmais“, – niršta pirmas pilietis, o antrasis sekdamas iš paskos reikalauja ugnies.

Tai scenos iš Williamo Shakespeare`o dramos „Julijus Cezaris“. Kas gi tokio nutiko, kad neseniai Cezario žudiką Brutą ir jo bendražygius aukštinę piliečiai jau netrukus persigalvojo ir ėmė reikalauti Bruto galvos?

BRUTO DURKLAS PRIEŠ ANTONIJAUS ŽODĮ

Ieškodami atsakymo į šį klausimą, pasineriame į dramatišką retorinę Bruto ir Marko Antonijaus dvikovą. „Jei šiame susirinkime yra bent vienas tikrai nuoširdus Cezario bičiulis, tai aš pasakysiu jam, kad Brutas mylėjo Cezarį nė kiek ne mažiau už jį. Ir jeigu tasai žmogus paklaus, kodėl Brutas sukilo prieš Cezarį, štai mano atsakas: ne dėl to, kad Cezarį mylėjau mažiau, o dėl to, kad Romą – daugiau. Ko jūs labiau geistumėt: kad Cezaris gyventų, o visi jūs mirtumėt vergais, ar kad Cezaris mirtų, o jūs gyventumėt laisvais žmonėmis?“ – minios klausia Brutas. Savo veiksmus jis teisina kova prieš tironiją ir siekiu apginti respubliką.

„Tautiečiai, draugai, klausykitės manęs! Ne šlovint, o laidot Cezario aš atėjau“, – savo laidotuvių monologą, kurį nuostabiai minint Shakespeare`o 400-ąsias mirties metines yra įskaitęs puikus aktorius Damienas Lewisas, pradeda Markas Antonijus. Jis puola vardinti Cezario darbus – parvedė į Romą gausybę belaisvių, už kuriuos gautos išpirkos pripildė iždą, net triskart atsisakė jam siūlomos karūnos, rūpinosi nepasiturinčiaisiais, testamentu kiekvienam piliečiui paliko pinigų ir dovanojo žemes Tibro pakrantėj.

Shakespeare`o dramoje regime kritiniu metu vykstančią kovą dėl to, kieno įvykių interpretacija bus priimta piliečių. Kovojama ne tik dėl Cezario vaidmens istorijoje vertinimo. Regime, kad šioje retorinėje dvikovoje sprendžiasi ir Romos ateities klausimas. Visa ši scena liudija, kad kovoje ginklas yra ne tik peilis, bet ir žodis. Brutui peilis leido triumfuoti prieš Cezarį, bet žodžiais Markas Antonijus išjudino Brutui žemę iš po kojų.

Taip, galima sakyti, kad abstraktūs laisvės pažadai pralaimėjo duonos, t. y. materialinių gėrybių troškimui, į kurį ir apeliavo Markas Antonijus. Veikiausiai galima sakyti, kad Markas Antonijus geriau pažino savo auditoriją, nes vieša kalba visada yra adresuojama konkretiems žmonėms siekiant trokštamo poveikio. Kaip ten bebūtų, ši scena – pamoka nenuvertinti žodžių ir jų poveikio miniai, kuri paveikta vieną akimirką pasiryžusi iškelti žmogų ant rankų, o kitą – numesti jį ant žemės ir sutrypti.

KAS BLOGAI SU POLITIKOS KALBA?

Būtent į tai dėmesį savo knygoje „Pasakyta pakankamai. Kas blogai su politikos kalba?“ siekia atkreipti buvęs Jungtinės Karalystės visuomeninio transliuotojo generalinis direktorius, vėliau nuo 2012 iki 2020 metų vadovavęs ir „New York Times“ kompanijai Markas Thompsonas. Pagrindinis knygos argumentas yra toks, kad viešoji kalba yra verta atidesnės analizės, nes tai, kokia ji yra, daug pasako apie demokratijos kokybę.

Tad dabartiniai iššūkiai demokratijai yra susiję ir su viešojo kalbėjimo krize, nes, viena vertus, signalizuoja pasitikėjimo krizę tais valdžios ar institucijų atstovais, kurie ir taria žodžius, kita vertus, atkreipia dėmesį į tai, kaip tam tikras problemas bandantys privatizuoti demagogai ar šūdmaliai, kuriems, anot filosofo Harry Frankfurto, tiesos klausimas apskritai nerūpi, o rūpi tik savo įvaizdžio kūrimas, galios telkimas pasinaudojant kalba, įsiveržia į sceną ir susilaukia plojimų, nors dar neseniai būtų paprasčiausiai nušvilpti ar ignoruojami.

Knygoje Thompsonas pateikia gausybę pavyzdžių, kurie iliustruoja tai, kaip augant visuomenių poliarizacijai tokiose valstybėse kaip JAV ar JK kalbėjimas tampa dar radikalesnis ir tik gilina problemą uždarydamas priešingai manančius žmones skirtinguose socialiniuose burbuluose, kuriuose bendraminčiai pasišneka su bendraminčiais, tačiau erdvė diskusijai ir sutarimo paieškai vis siaurėja.

KALTŲJŲ PAIEŠKOS

Kas dėl to kalti? Vienų pirštai baksnoja į politikus, pavertusius politiką ne kompromiso siekimo menu, o nulinės sumos žaidimu, kuriame periodiškai rengiamos George`o Orwello knygoje „1984-ieji“ aprašytos neapykantos dviminutės tikriems bei tariamiems priešams iškoneveikti.

Kiti kalba apie medijas – tiek, kaip pabrėžia Thompsonas, apie konkrečius leidinius, prisidedančius prie viešojo kalbėjimo krizės savo neatsakinga kalbėsena, tiek apie struktūrinius pokyčius, tokius, kaip, pavyzdžiui, socialinių tinklų iškilimas ar žiniasklaidos persikėlimas į virtualią erdvę, kas keičia ir patį kalbėjimo būdą. Thompsonas kalba apie šiandieninės žiniasklaidos krizę, kai apeliavimas į emocijas, gražius vaizdus, nereikšmingas pikantiškas detales nukreipia žurnalistus nuo jų pareigos padėti žmonėms suprasti.

Regime situaciją, kai atsakingą reportažinę žurnalistiką keičia sensacijų vaikymasis ar taikymasis į asmenybes. Thompsonas cituoja žurnalisto Johno Lloydo knygą „Ką žiniasklaida padarė mūsų politikai“, kurioje britų žiniasklaida, įskaitant BBC, yra kaltinama tuo, kad tapo tokia arogantiška, apsėsta tarpusavio lenktyniavimo dėl pranašumo, tokia užsidariusi apie save susikurtose iliuzijose, kad galiausiai atsidūrė ant rizikos prarasti bet kokią pilietinę atsakomybę slenksčio.

Be abejo, būtina kalbėti ne tik apie politikų ir žiniasklaidos, tačiau ir apie visuomenės atsakomybę. Thompsonas kelia hipotezę, kad galbūt pati visuomenė pasikeitė ir, naujosioms technologijoms ir augančiam vartotojiškam hedonizmui susiliejus į vieną kokteilį, ji tapo mažiau pilietiška, seklesnė, nebepajėgianti suprasti tikrovės ir mielai pasitenkinanti supaprastintais atsakymais, mažiau atsakinga, todėl linkusi pasikliauti demagogais, kurie dėl problemų visada ras kaltuosius, ant kurių būtų galima suversti visą naštą?

Galbūt teisus buvo Ray`us Bradbury`is, kuris savo distopijoje „451 °Farenheito“ perspėjo apie susvetimėjusią ekranų visuomenę, kurios viešasis žodynas yra visiškai nuskurdęs, kur žmonės apskritai nebesikalba tarpusavyje apie rimtus dalykus ir dėl to nebegali susiburti į pilietinį veiksmą taip visą viešąją erdvę palikdami autoritarinio stiliaus politikams?

Thompsonas kalba apie mūsų visuomenėse augantį cinizmą, apie atotrūkį tarp specialistų ir eilinių žmonių, kurie tarpusavyje nebesusikalba ir taip vyksta ne tik dėl to, kad specialistų kalba tapo per sudėtinga, tačiau ir dėl to, kad didelė visuomenės dalis nėra pakankamai raštinga ir nenori gilintis. Galiausiai mąžta ir pasitikėjimas specialistais, o visuomenės Vakaruose, kaip pastebi Thompsonas, yra linkusios reikalauti atsakymų, iš kurių būtų eliminuoti bet koks sąlyginumas, kompleksiškumas ar neužtikrintumas. Kuo sudėtingesnė tikrovė – tuo paprastesnių atsakymų trokštama.

Atkreipia dėmesį jis ir į tai, kad žodžiai, kurie ilgą laiką, rodos, turėjo apibrėžtą reikšmę, ją praranda ir tampa tuščiaviduriai arba yra užpildomi naujai taip, kad galiausiai geba įgyti visiškai kitą konotaciją, tad tampa vis sunkiau susikalbėti. Apie tai savo knygoje „Trečiojo reicho kalba“ yra rašęs ir Viktoras Klempereris. Jis, pavyzdžiui, atkreipė dėmesį į tai, kaip paniekinamai iki tol naudotas žodis „fanatikas“ nacių valdymo metu tapo pagyrimu ištikimiems režimo sekėjams išaukštinti.

POPULIZMO IŠŠŪKIS

Vienas iš tokių neaiškių, nors dažnai viešumoje skambančių žodžių yra „populizmas“. Tad vartodamas jį pats iškart apibrėžiu, kad mintyje turiu Jano-Wernerio Mullerio apibrėžimą, kuris populizmą tapatina ne su kokiomis nors apeliacijomis į žmonių jausmus, ne su elito ir masių supriešinimu, ne su neįgyvendinamų pažadų dalijimu, o su antipliuralizmu ir įtikėjimu, kad politikas ar jo atstovaujama jėga yra vieninteliai, galintys teisėtai kalbėti visos tautos vardu. Taip populizmas opoziciją paverčia ne oponentais, su kuriais ginče ieškai sutarimo, o ir nesutaręs sutinki, kad tauta niekada nekalba vienu balsu, nes skirtingos jos grupės gali turėti skirtingų interesų, tačiau priešais.

Markas Antonijus iš Bruto savo retorika sukonstravo priešą. Man regis, didžioji dalis to, ką Thompsonas ir kiti įvardijo kaip viešojo kalbėjimo krizę, yra susiję būtent su populizmo, kuris neatsiejamas nuo opozicijos, visų kritikų, nesutinkančiųjų demonizavimu.

Rašytojas, semiotikas Umberto Eco akcentuoja, kad be priešo neįmanoma apsieiti – esą jo poreikis įgimtas ir romiam, taiką mylinčiam žmogui. Graikai turėjo savo barbarus, krikščionys – eretikus, schizmatikus ar bedievius, demokratijos – autoritarinius režimus, o pastarieji – tradicines vertybes niekinančius liberalus, kosmopolitus. Ką omenyje turi Eco? Jis teigia, kad nereikia apsimetinėti, jog gyvensime visuotinėje brolybėje be priešų.

„Taigi, etika yra bejėgė prieš paveldėtą poreikį turėti priešų? Sakyčiau, kad etikos taikymas prasideda ne kai apsimetama, jog priešų nėra, o kai bandoma juos suprasti, įsivaizduoti save jų vietoje“, – rašo jis. Taigi etika apsaugo mus nuo priešų nužmoginimo, demonizavimo, nuo tam tikrų ribų, kurias užbrėžia žmogaus teisės, peržengimo, nuo demokratijos demontavimo prisidengiant kovos su priešais lozungu. Etika, sekant Eco, priešą paverčia oponentu, su kuriuo galima diskutuoti, ieškoti sutarimo ir sugyventi.

Tad kai Thompsonas sako, kad mūsų politinio gyvenimo krizė yra visų pirma kalbos krizė, dera pridurti, kad tai visų pirma yra etikos krizė, kuri ir atsispindi kalboje. „Šiandien būdinga išpūsti oponentų ydas, apkaltinti miglotomis išdavystėmis, nužmoginti įsivaizduojamus „priešus“, ir tariami „autsaideriai“ naudojasi nerimą keliančiu beprasmės nostalgijos, išgalvotų faktų, nesaikingų hiperbolių ir smurto grėsmės deriniu. Todėl nyksta pasitikėjimas ir pagarba, stiprėja poliarizacija, ir priimti sprendimus, grįstus susitarimu, dar sunkiau. O nesusitarę artėjame prie pilietinės bendruomenės žlugimo“, – pratarmėje savo knygai „Istorijos balsai. Kalbos, pakeitusios pasaulį“ rašo istorikas Simonas Sebagas Montefiore primindamas, kad sunkiais laikais žodžiai gali būti žaizdas gydantis balzamas arba nuodai. Taikliai pasakyta, tačiau kartu tai ir nieko naujo.

Tačiau ar galima pasakyti kažką naujo šiuo atveju, kai apie viešojo kalbėjimo vaidmenį kalbėjo ne tik jau cituotas Shakespeare`as, tačiau ir žymiai seniau už jį gyvenę mąstytojai – pavyzdžiui, Periklis ar Platonas? Todėl veikiausiai svarbu čia ne atrasti kažką naujo, o tiesiog priminti visiems jų atsakomybes – ypač laikais, kai žodžio reikšmė ir svoris yra devalvuojami, kai politikoje kalbėjimas yra nuvertinamas kaip bereikalingas politikavimas arba instrumentalizuojamas susipriešinimui kurstyti.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT