DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
09/05/2019

„Balsuok, o mes pridengsim“, – skelbė priešrinkiminiai plakatai Kijevo gatvėse. Šie plakatai, kuriuose regimas kovinę poziciją užėmęs Ukrainos kariuomenės snaiperis, įprastame didmiesčio šurmulyje priminė tai, kad rinkimus Ukraina pasitiko kariaudama ir atkirsta nuo dalies savo teritorijos.

LRT.lt pristato išskirtinį projektą „Rinkimų rentgenas“. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic Centre for Media Excellence“) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.

RUSIJOS INFORMACINĖS AGRESIJOS ETAPAI

Rusijos agresija prieš Ukrainą yra neatskiriama nuo informacinės kampanijos, pasižyminčios panašiomis charakteristikomis kaip ir karas, akcentuojama organizacijos „Informacinis pasipriešinimas“ išleistoje knygoje „Invazija į Ukrainą: Rusijos agresijos kronika“.

„Informacinės kampanijos metu galima atakuoti, atlikti apgaulingą manevrą ar visiškai pakeisti informacijos tėkmę. Karinėje terminologijoje jau seniai prigijo tokie terminai kaip „informacinis karas“, „informaciniai ginklai“, „informacinė įtaka“ ir pan.“, – rašo knygos autoriai Dmitro Timčukas, Jurijus Karinas, Konstantinas Mašovecas ir Viačeslavas Gusarovas, kartu pridurdami, kad Kremliaus informacinė agresija prieš Ukrainą prasidėjo anksčiau nei Maidano įvykiai ir po jo kilęs karinis konfliktas.

 Knygos autoriai išskiria kelis pagrindinius konflikto etapus. Pirmasis – nuo 1990 iki 2013 m. liepos – yra įvardijamas kaip parengiamoji fazė, kurios metu buvo griebiamasi tikslinių informacinių priemonių ekonominėje, karinėje, politinėje ir kitose sferose, nesukeliant grėsmės Ukrainos nacionaliniam saugumui. Tiesa, jau tuomet buvo formuojamas Kremliui palankus naratyvas. Pavyzdžiui, 1992 m. Rusijos Federacijos viceprezidentas Aleksandras Ruckojus pareiškė, jog Krymas yra Rusijos dalis, o Sankt Peterburgo meras Aleksandras Sobčiakas, kurio aplinkoje veikė ir būsimasis prezidentas Vladimiras Putinas, aiškino, jog Krymas niekada nepriklausė Ukrainai. Buvo sukurta dešimtys prorusiškų visuomeninių organizacijų.

2005 m. Rusijos prezidento administracijoje buvo suformuota Tarpregioninių ir kultūrinių saitų su užsienio valstybėmis palaikymo valdyba. Ją sukurti paskatino Kremliui nepalankiai pasibaigusi vadinamoji Oranžinė revoliucija. Ši valdyba ėmė darbuotis siekdama sustiprinti ryšius su užsienyje, ypatingai posovietinėje erdvėje, gyvenančiais rusais, mezgė partnerystes tarp Rusijos ir užsienio miestų.

Antrasis Kremliaus informacinės kampanijos Ukrainoje etapas apima 2013 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesius. Knygos „Invazija į Ukrainą: Rusijos agresijos kronika“ autoriai akcentuoja, jog būtent tada Ukrainos sostinėje minint 1025 m. Kijevo Rusios krikštą apsilankęs V. Putinas leido aiškiai suprasti, jog nesirengia paleisti Ukrainos iš Maskvos įtakos zonos. Jau rugsėjį jis savo patarėju paskyrė vieną iš Rusijos „suverenios demokratijos“ architektų Vladislavą Surkovą, kuriam teko užduotis darbuotis su Ukrainos visuomenės nuostatomis. Tuomet viešojoje erdvėje imta akcentuoti Kremliaus naratyvus apie negyvybingą Ukrainos ekonomiką, korupciją, imti kurstyti Ukrainos visuomenės susiskirstymai.

Trečioji fazė, knygos autorių teigimu, vyko 2013 m. gruodžio–2014 m. vasario mėnesiais, t. y. jau prasidėjus Euromaidanui. Tuomet pradėta informacinė agresija Kryme, taip pat įtampos kurstymas Donbase. Ši fazė pasižymėjo antiukrainietiškos retorikos gausa, informacine konflikto regionų blokada, masinės auditorijos kurstymu sabotuoti Ukrainos valdžią, prorusiškų visuomeninių ir nacionalistinių organizacijų aktyvizacija, atviru karinės galios demonstravimu. Būtent tada Rusijos politikai ir visuomenės veikėjai ėmė aktyviai raginti atimti Krymą ir Donbasą iš Ukrainos, buvo kuriamas informacinis palaikymas vadinamiesiems separatistams.

Galiausiai 2014 m. kovo–birželio mėnesiais prasidėjo paskutinioji fazė, kurią knygos autoriai įvardija kaip plataus masto informacinį spaudimą. Buvo surengta informacinių kampanijų, kuriomis siekta įtvirtinti Krymo aneksiją, o taip pat prorusiškų sukarintų formuočių veikimą Donbase, kartu neigiant bet kokį Rusijos karių buvimą Kryme ar Donbase.

IDENTIFIKAVO PAGRINDINIUS MELAGINGUS NARATYVUS

Euromaidano metu Ukrainoje buvo įvykdytas valstybinis perversmas; Ukraina yra fašistinė valstybė; Ukraina yra žlugusi valstybė; Rusija nedalyvauja okupacijoje / kare Ukrainoje; Ukrainos kariuomenės diskreditavimas; melagingos naujienos, kuriomis siekiama diskredituoti savanorių batalionus, 2015 m. tapusius Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalimi; teritorinė Ukrainos dezintegracija; kai kurių kaimyninių valstybių, norinčių atsiriekti dalį Ukrainos, „teritoriniai reikalavimai“; smunkanti Vakarų parama Ukrainai; lėktuvo MH17 katastrofa – tai tik keli iš 18 pagrindinių Kremliaus skleidžiamų melagingų naratyvų apie Ukrainą, kuriuos identifikavo nevyriausybinė organizacija „StopFake“.

„Didžiausia problema yra tai, kad demaskuotojų ir dezinformacijos skleidėjų auditorijos yra skirtingos. Tačiau mūsų darbas tikrai nėra beprasmis, nes mes atskleidžiame ir analizuojame dezinformacijos mastus, su tuo supažindindami ne tik Ukrainos visuomenę, tačiau ir užsienio partnerius. Svarbu suvokti tai, kad Ukraina tarnauja kaip savotiškas Rusijos bandymų poligonas. Tai reiškia, jog Ukrainoje išbandytos taktikos gali būti pritaikytos ir kitur“, – paklausta, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria savo darbe, teigia viena iš „StopFake“ kūrėjų Olga Jurkova.

„StopFake“ gimė prieš penkerius metus, 2014 m. kovo 2 dieną. Dieną prieš tai kariai be skiriamųjų ženklų įsiveržė į Krymo pusiasalį. Tuo pat metu Rusijos žiniasklaidoje pasirodė gausybė melagingų naujienų apie Ukrainą. Tas melas buvo toks pasibjaurėtinas, kad kurį laiką mes likome be žado. Mes vienoje Kijevo Mohylos universiteto žurnalistikos mokyklos alumnų grupėje ėmėme diskutuoti apie tai, kaip reaguoti, kaip galime prisidėti kaip atsakomybę už savo šalį jaučiantys žurnalistai. Aš pasiūliau sukurti svetainę, kurios paskirtis būtų demaskuoti melagingas naujienas pasitelkiant tvirtus įrodymus“, – organizacijos ištakas prisiminė O. Jurkova.

Jos teigimu, iš pradžių visi komandos nariai dirbo savanoriškais pagrindais. Netgi buvo tikimasi, kad misija greitai baigsis, nes Ukrainai pavyks susigrąžinti Krymą ir viskas stos į savo vėžes. Tačiau viskas pasisuko kitaip – karas Donbase, buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas ir kiti įvykiai specialistus užvertė darbu.

Per tą laiką kito ir pati Rusijos dezinformacija. „Iš pradžių buvo gausybė „fake news“, pvz.: apie nukryžiuotą berniuką ar tai, jog Donbase kariaujantys Ukrainos kariai kaip atlygį iš valdžios gaus žemės ir po du vergus. Dabar mes daugiau susiduriame su manipuliacijomis, pusiau tiesomis. Tampa sudėtingiau tokias naujienas demaskuoti ir išaiškinti žmonėms, kaip viskas veikia“, – teigia O. Jurkova ir priduria, jog dezinformacija dažniausiai apeliuoja į auditorijos emocijas. Dezinformacijos demaskavimo specialistas dažniausiai yra pasmerktas sekti iš paskos ir reaguoti tada, kai dezinformacija jau būna padariusi savo žalą.

„Rusijos dezinformacija siekia užkirsti kelią problemoms spręsti. Priešingai, siekiama problemas dar labiau pagilinti. Rusijos dezinformacija atsirenka sau patogių faktų ir ignoruoja, kas nepatogu. Prie to pridedama emocijų, kurias gali kurti ir kalbančiojo intonacija, ir tam tikras pasakojimo būdas, ir muzika, ir atrinkti kadrai“, – pasakoja O. Jurkova.

Ekspertė pritaria ir anksčiau minėtos grupės „Informacinis pasipriešinimas“ išvadai, kad būtų klaidinga Rusijos informacinės kampanijos pradžią sieti su Euromaidanu. Galime kalbėti apie suintensyvėjimą, tačiau tikrai ne apie pradžią.

„Aš aplankiau savo giminaičius Rusijoje, kai 2008 m. prasidėjo karas Sakartvele. Žiūrėjau Rusijos televizijos žinias, ir jau tada buvo labai gausu manipuliacijų Ukrainos tematika. Galima sakyti, kad jau tada vyko parengiamasis darbas sutvirtinant naratyvą, kad Krymas yra mūsų. Per Maidaną informacinės atakos smarkiai sustiprėjo“, – prisiminė O. Jurkova.

NERIMĄ KELIA VISUOMENĖS MEDIJŲ RAŠTINGUMAS

Vos 35 proc. apklaustų ukrainiečių teigia, kad informaciją, gautą iš Ukrainos piliečių, rusų, vietinės žiniasklaidos ar neteisėtų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų medijų jie tikrintų kitos pusės šaltiniais. 52 proc. teigia nesivarginantys to daryti. 52 proc. respondentų teigia, kad karą Ukrainoje pradėjo Rusija ir separatistai. 15 proc. laikosi nuomonės, kad kalta yra Ukraina, o trečdalis apskritai neturi nuomonės – prastas rezultatas turint omenyje, kad karas šalyje vyksta jau penktus metus. Visa tai – duomenys iš nevyriausybinės organizacijos „Media Monitor“ atlikto tyrimo „Opozicija Rusijos propagandai ir medijų raštingumas: visų ukrainiečių nuomonės apklausa“.

„Šiuo metu mūsų pagrindinis iššūkis yra tiesiog išgyventi rinkimus, nes situacija yra labai įtempta“, – mums susitikus organizacijos biure Kijeve rinkimų išvakarėse kalbėjo „Detector Media“ redaktorė Galina Petrenko. Analitikės teigimu, rinkiminės kampanijos metu buvo sunku atskirti, kur naudodami įvairiausias priemones tarpusavyje kovoja kandidatai, o kur prasideda Rusijos įtaka.

Kaip pavyzdį ji pateikė nutekintus dokumentus, kad tuomet dar tik kandidato antrajame prezidento rinkimų ture Volodimyro Zelenskio kampaniją finansuoja Rusija, konkrečiai milijardierius Konstantinas Malofejevas ir jau minėtas politinis technologas Vladislavas Surkovas. G. Petrenko teigimu, patikrinti faktus užtrunka, o per tą laiką dezinformacija, kuri orientuojasi į trumpalaikį poveikį visuomenės nuomonei, gali pasiekti savo rezultatą.

„Manau, kad pagrindinis Kremliaus dezinformacijos tikslas Ukrainoje yra arba sugriauti valstybę, arba paversti ją priklausoma nuo Rusijos marionetine valstybe. Tai yra akivaizdus karas prieš mūsų nepriklausomybę“, – akcentuoja G. Petrenko.

„Detector Media“ tyrimas atskleidė, kad piliečių, informaciją linkusių gauti iš rusiškų šaltinių, gretose yra daugiau tų, kurie dėl karo Donbase kaltina Ukrainą. „Per Rusijos kanalus mes girdime, kad Ukraina yra valdoma Vakarų, dabartinė valdžia yra JAV marionetė. Rusijos televizijos kanaluose nuolatos regime Ukrainos valdžios, kariuomenės žeminimą. Tačiau tuo pačiu metu yra transliuojama žinia apie rusų ir ukrainiečių tautų brolybę. Auditorijai yra transliuojama, kad ukrainiečiai iš esmės yra geri, tačiau jų valdžia yra niekšai“, – pasakoja G. Petrenko.

„Detector Media“ savo nuomonių apklausose klausia piliečių, ar jie geba atskirti melagingas naujienas nuo tikrų. „Aišku, jie sako, kad geba. Tačiau tikrovė yra niūresnė, nes ukrainiečių medijų raštingumas yra žemas, žymiai menkesnis, nei mano jie patys. Suaugusieji mano, kad medijų raštingumas yra vaikams, o jiems studijuoti to nereikia. Anksčiau Rusijos dezinformacija buvo banalesnė ir rėmėsi akivaizdžiu melu, dabar ji yra labiau sofistikuota“, – akcentuoja G. Petrenko.

Jos teigimu, daugelio keiksnojama oligarchinė sistema Ukrainoje turi dvi puses. Viena vertus, ji užkerta kelią reikalingoms reformoms, tačiau, kita vertus, oligarchai, anot ekspertės, nori nepriklausomos Ukrainos: „Oligarchai nori nepriklausomos Ukrainos ir ne dėl kokių nors idealistinių paskatų, o tiesiog, kad galėtų veikti savarankiškai ir matydami kai kurių oligarchų likimą Rusijoje.“

IŠDEGINTOS ŽEMĖS TAKTIKA

„Rusijos taktiką geriausiai atspindi jų kanalo RT šūkis „klausinėk daugiau“. Jie visada sako, kad pasaulis nėra nuostabi vieta, jie nesiūlo jokių sprendimų. Jie siekia išdeginti visas vertybes, visus įsitikinimus, pasitikėjimą egzistuojančiomis institucijomis, lyderiais. Tuomet į šį išdegintą viešąjį lauką siekiama parašiutuoti savo palaikomą politinį lyderį ar partiją“, – teigia nuo 1996 m. veikiančios medijų organizacijos „Internews Ukraine“ vadovas Konstantinas Kvurtas.

Jo pastebėjimu, hibridinis karas siekia vaikščioti plonyte linija ir ieškoti egzistuojančios teisinės sistemos spragų. „Siekiama įstatymą ne pažeisti, o mesti iššūkį parodant, kad jį galima apeiti, nepaisyti. Sėjamas nepasitikėjimas visa sistema. Viso to nepadarysi be gausios teisininkų komandos, gerų scenarijaus autorių, kūrybinių industrijų atstovų. Tam puikiai išnaudojamos socialinės medijos“, – pabrėžia ekspertas.

K. Kvurto teigimu, iššūkį dabartinei pasaulinei tvarkai metanti Rusija apskritai rimtai netraktuoja tokių mažų valstybių kaip Ukraina: „Arba esi su mumis, arba su kažkuo kitu. Jei su kažkuo kitu, esi priešas. Jų manymu, mes apskritai nesame tarptautinių santykių subjektas. Mūsų noras būti nepriklausomiems jiems reiškia, kad mes nesame su jais. Jei nesame su jais, vadinasi esame su Vakarais. Jei esame su Vakarais, vadinasi esame priešai.“

Eksperto teigimu, Rusija visada naudodavosi trimis pagrindiniais įrankiais patraukti žmones į savo pusę. „Pirmas dalykas yra korupcija – politinio elito, valstybės funkcionierių, žiniasklaidos priemonių. Jei korupcija neveikia, pereinama prie bauginimo ir persekiojimo. Jie įkalina ar nužudo kelis žmones, kad kiti bijotų. Nebūtina nužudyti ar įkalinti visų, svarbiausia pastūmėti savicenzūrai. Pažvelkime į Skripalių apnuodijimą, kai tapo akivaizdu, jog tą padarė Rusijos agentai. Kai kurie žmonės ėmė juoktis, kokie jie nevėkšlos, jei nesugeba to net paslėpti.

Tačiau juk jų tikslas ir nebuvo tik nužudyti Skripalį. Jų tikslas buvo nužudyti Skripalį, parodyti, kad tai akivaizdžiai yra Rusijos darbas, ir taip pasiųsti perspėjimą, kam yra pasirengęs ir pajėgus Kremlius. Galiausiai trečias etapas yra žudymas. Labai paprasta ir labai efektyvi schema“, – akcentuoja „Internews Ukraine“ vadovas ir priduria, kad Kremlius savo taktinėse schemose puikiai išnaudoja žmones, kuriems aukščiau už viską – asmeniniai interesai. Kremlius, eksperto teigimu, puikiai žino, kaip mainais už nuolankumą padėti tau tą asmeninį interesą pasiekti.

Anot K. Kvurto, korupcija yra itin svarbus Kremliaus ginklas, kuriuo bandoma sunaikinti oponentus. Vieni pajungiami, o kitus bandoma sutepti: „Kartais Rusijos dezinformacija tiesiog mėtosi išgalvotais kaltinimais, kurių pagrįstumas yra visiškai nesvarbu, siekiama tiesiog sunaikinti pasitikėjimą ir taip atverti duris savo Trojos arkliui. Melagingos informacijos paneigimas užtrunka ir dažnai ateina jau tada, kai dezinformacija būna pasiekusi savo tikslą įaudrinti emocijas ir pakeisti naratyvą.“

K. Kvurtas pabrėžia, kad dezinformacija Rusija siekia kelių tikslų. Pirma, bandoma paveikti tos konkrečios šalies visuomenę, ypatingai išnaudojant egzistuojančias įtampas ir taip toliau gilinant poliarizaciją. Antra, siekiama aštrinti konfliktus tarp kaimynų ir auginti nepasitikėjimą konkrečia taikiniu pasirinkta valstybe tarptautinėje erdvėje. Čia K. Kvurtas išskyrė Kremliaus bandymus supjudyti Ukrainą ir Lenkiją – ypatingai prikeliant Antrojo pasaulinio karo problematiką, kaip, pavyzdžiui, Volynės žudynės. Trečia, vietinei Rusijos auditorijai siekiama parodyti, kad artimiausioje kaimynystėje neegzistuoja jokia geresnė alternatyva Kremliaus režimui. K. Kvurto teigimu, Kremlius nori pagrįsti savo pagrindinį naratyvą, kad Rusijoje yra geriau nei bet kurioje posovietinėje valstybėje.

Kalbai pakrypus apie galimas scenarijaus kryptis Donbase, K. Kvurtas akcentuoja kelis realiausius variantus. Verta pabrėžti, kad mudviejų pokalbis vyko dar prieš V. Putinui paskelbiant įsaką apie supaprastintą rusiškų pasų dalijimą Donbaso gyventojams.

„Vienas Rusijos tikslas yra grąžinti Ukrainai Donbasą su visomis minomis, su sugriauta pramone, su piktais žmonėmis. Šio pykčio neišsklaidys ir naujas prezidentas, jis liks daugybei metų. Tai yra blogai ilgalaikei Ukrainos perspektyvai, nes tai ilgam mus atkirs nuo ES ir NATO, o, be to, ir pareikalaus milžiniškų sąnaudų. Kitas scenarijus yra Rusijos pasų dalijimas tų teritorijų gyventojams. Gali būti ir trečias scenarijus – išdalinti pasus ir grąžinti teritorijas, kad staiga Ukrainos valstybėje atsirastų gausus būrys Rusijos piliečių, tada Rusija vis turės progą grasinti invazija prisidengdama Rusijos piliečių apsauga“, – akcentuoja K. Kvurtas.

KAIP RUSIJA SUKONSTRAVO KRYMO MITĄ

Daugelis mano kalbintų ukrainiečių organizacijų, kovojančių su dezinformacija, atstovų akcentavo, jog impulsą pradėti veiklą jiems suteikė Rusijos agresija Kryme ir neteisėta šios teritorijos aneksija.

Tad mano keliai Kijeve neišvengiamai vedė ir į radijo „Svoboda“ biurą, kuriame susitikau su istorijos mokslų daktaru, žurnalistu Serhijumi Hromenka. Jis – knygos „#KrymasYraMūsų: rusiško mito istorija“ autorius.

Istoriko teigimu, mitas „Krymas yra mūsų“ Rusijoje gimė daugiau kaip prieš 200 metų, kai carinė Rusijos imperija 1783-iaisiais pirmą kartą užėmė pusiasalį. S. Hromenkos teigimu, XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje buvo kuriamas mitas, kad Krymas yra savotiškas stačiatikybės lopšys, kad ši teritorija anksčiau priklausė seniesiems Rusios valdovams, joje nuo senų senovės gyveno slavai, o dabar čia gyvenantys totoriai yra tarsi savotiški aborigenai, kurie didesnės įtakos regionui nepadarė.

„Vėliau, pirmajame XIX a. trečdalyje, šis šovinizmas kiek atslūgo, nes prasidėjo romantizmo epocha, kai užsienio politikai ėmė keliauti į Krymą ir žavėtis tenykšte gamta, griuvėsiais. Aš savo disertacijoje daugiausiai dėmesio skyriau lenkų romantikams, ypatingai Adomui Mickevičiui, kuris kalbėjo apie tai, kad žaidė šachmatais su paskutiniuoju chano rūmų raktininku. Be to, turime Aleksandro Puškino „Bachčisarajaus fontaną“. Krymas buvo imtas traktuoti kaip neužbaigtas rojus, kaip žmogaus rankos nepaliestas kampelis. Tačiau politinėje plotmėje niekas nesikeitė“, – pasakoja S. Hromenka.

Jo teigimu, antroji Krymo politinio mito kūrimo fazė buvo susijusi su Krymo karu (1853–1856), kurį Rusijos imperija skaudžiai pralaimėjo: „Tada įsijungia kompensacinis mechanizmas – reikia paaiškinti pralaimėjimą ir surasti kaltuosius. Kodėl pralaimėjome? Nes priešas buvo toks stiprus, nors ir mes kovėmės iš visos širdies. Sevastopolis krito 1855 m. rudenį, o jau po kelių mėnesių, 1856 m. sausį, buvęs dekabristas ir keliautojas Michailas Bestuževas savo draugui rašo, kad Sevastopolis krito su tokia šlove, kokios vertos yra dešimtys pergalių“, – pasakoja istorikas. Jo teigimu, formuojasi herojiško pralaimėjimo mitas. Po to Sevastopolis, kaip auka, kaip krauju aplaistyta žemė, įgijo tam tikrą sakralinį statusą. Iki Krymo karo apie šį sąlyginai jauną miestą nelabai ir buvo kalbama.

O kaltė dėl pralaimėjimo, pasak S. Hromenkos, buvo suversta Krymo totoriams, kurie esą nebuvo klusnūs Rusijos valdžiai, kurie buvo kaltinami tuo, jog tarnavo kaip turkų karių vedliai. „Prasideda totorių kaltinimo kampanija. Kurstoma neapykanta jiems. Prisideda ir ekonominės priežastys, dėl kurių emigruojant totoriams, rusų tampa proporcingai panašiai ar net daugiau“, – priduria radijo „Svoboda“ žurnalistas.

Rusijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Lenino valdymo metais mitas buvo kiek primirštas ir net paminklas Sevastopolį gynusiam admirolui Nachimovui buvo nuverstas. Naujoji sovietinė valdžia mitui iš pradžių buvo abejinga.
„Tačiau prasideda naujas Žiemos karas su Suomija. Kas padeda Suomijai? Prancūzija ir Anglija. Ir čia Maskvos propagandistai prisimena Krymo karą akcentuodami, kad priešai nesikeičia – ir tada, ir dabar tenka kovoti su anglais ir prancūzais. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Rusijoje apskritai vyksta pokytis ir nuo socializmo pereinama prie nacionalizmo. Proletariato diktatūrą keičia tautinis šovinizmas. Atstatomas paminklas admirolui Nachimovui, kuris imamas traktuoti kaip nuostabus rusų herojus nekreipiant dėmesio į tai, kad tarnavo carui, su kuriuo kovojo bolševikai“, – dėsto S. Hromenka.

1941 m. Krymui susidūrus su nacių apsiaustimi, mitas toliau plėtojamas. S. Hromenkos teigimu, kuriamos dainos, rašomos knygos. „Tada gynėmės herojiškai, dabar pakartosime tą patį. Tačiau 1942 m. Krymas krito. 1944 m. sovietai atgavo Krymą, o kartu atgimė ir nuo pat XIX a. vystomas mitas. 1944 m. įvyksta dar vienas svarbus dalykas – Krymo totorių, po to armėnų ir bulgarų deportacija. Dauguma miestų Kryme, išskyrus kelis, buvo totorių arba graikų. Iki deportacijos rusai sudarė santykinę, tačiau ne absoliučią daugumą. Naujai atkeldintieji žmonės nebesidomėjo istorija ir kas čia anksčiau gyveno. Buvo masiškai keičiami miestų, kaimų pavadinimai. Kuriama įvairių pseudomokslinių teorijų, kurių tikslas – parodyti, kad Krymas yra rusų žemė. Totoriai vaizduojami kaip atvykėliai, agresoriai. Tokia situacija tęsėsi iki 1954 m., kai Krymas perėjo Ukrainai“, – pasakoja S. Hromenka.

Jo teigimu, mitas su visa jėga atgimė 1991 m., kai žlugo Sovietų Sąjunga: „Maskva staiga atsibudo, kad Krymas lieka nebe Rusijos teritorijoje. Nuo 1992 iki 1997 m. prasideda nauja banga kuriant mitą. Aiškinama, kad Nikita Chruščiovas neteisėtai perdavė Krymą Ukrainos Sovietų Socialistinei Respublikai. Buvo peršama, kad gal padarė tai girtas, kad pažeidė įstatymus, neatsiklausė žmonių.“ Į mito kūrimą įsijungia ir V. Putinas, kuris kartoja, kad Krymas visada buvo rusų, kad jis yra Rusijos krikšto šaltinis ir stačiatikybės židinys. Naratyvas konstruojamas nepaisant faktų.

Visus mitus, susijusius su Krymu, S. Hromenka skirsto į tris kategorijas. Pirmoji apima visus pasakojimus apie tai, kad Krymas yra Rusijos. Antroji grupė apima mitus, demonizuojančius ir kaltinančius Krymo totorius, o trečioji siekia parodyti, kad Krymas ir Ukraina neturi nieko bendro. Visi kartu šie mitai, susijungiantys į bendrą Kremliaus imperialistinį naratyvą, parengė dirvą Rusijos invazijai į Krymą, o po to ir neteisėtam referendumui bei teritorijos aneksijai pažeidžiant tarptautinės teisės normas. S. Hromenkos teigimu, kova su šiuo istorijos iškraipymu ir melagingų naratyvų platinimu yra ne tik akademikų ar pavienių visuomenės aktyvistų reikalas, tačiau Ukrainos nacionalinio saugumo prioritetas, suvokiant, jog žodžius dažnai lydi labai konkretūs veiksmai, besikėsinantys į patį Ukrainos valstybingumą.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT.lt