Štai politikos mokslų atstovas Robertas D. Putnamas rašė, kad šį procesą geriausiai iliustruoja amerikiečių polinkis rinktis ne komandines sporto šakas, o mieliau leisti laiką boulingo takelyje. Rabinas Jonathanas Sacksas kalbėjo apie tai, kad Vakarų visuomenės vis labiau primena viešbutį, kuriame piliečiai pagal išgales nuomojasi geresnius ar prastesnius kambarius ir nemano, kad yra bent kažkiek atsakingi už bendrąsias erdves.

Bauginamą ateities vaizdą savo distopijoje „451 Farenheito“ pateikė Ray Bradburry. Romane pasakojama apie visuomenę, kurioje architektai išnaikino terasas tam, kad žmonės nebeturėtų galimybės tiesiog sėdėti ir ramiai šnekučiuotis taip esą veltui leisdami laiką. Pasakojama apie šeimas, kurių nariai mieliau kalbasi ne tarpusavyje, o su pramanytais herojais, transliuojamais iš sienose įmontuotų ekranų.

Keno Loacho juosta „Atsiprašome, neradome jūsų“, pasakojanti apie šiandienes išnaudojimo darbe formas, puikiai iliustruoja sociologo Thomaso Hyllando Erikseno mintį, kad intensyvėjančioje kasdienybėje mes esame priversti vis greičiau bėgti tik tam, kad išliktume vietoje. Dėl to laiką užkariauja tai, kas neatidėliotina, ir vis mažiau jo lieka tam, kas svarbiausia. Sutuoktiniai, siekdami išlaikyti šeimą, paskęsta darbuose ir ima tolti vienas nuo kito, tėvai susvetimėja su vaikais, nors bėgimas, rodos, juk ir yra tam, kad artimiesiems būtų geriau.

Istorikas Johanas Huizinga savo knygoje „Rytdienos šešėliuose“ rašė apie tai, jog kultūros funkcija nėra tik apvaldyti išorinį pasaulį, bet visų pirma suvaldyti mūsų pačių prigimtį, kad ši įkūnytų dorybes. Kultūrininkas Krzysztofas Czyzewskis, vadovaujantis ir Seinuose bei Krasnogrūdoje veikiančiam „Paribio fondui“, savo knygoje „Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai“ primena ir dar vieną kultūros funkciją – megzti socialinį audinį, kuris iš pavienių individų sutelktų mus į bendruomenę, o kartu ir susietų su konkrečia vieta, kurioje mes dirbame ir kuriame.

Save ir savo bendražygius Czyzewskis vadina trenktatikiais – tokiais, kurie mano, kad atokiau nuo didmiesčių esančios provincijos yra ne pasmerkimas nuobodžiai kasdienybei toli nuo verdančio gyvenimo, o priešingai – galimybė. Trenktatikiai mano, kad mūsų laikų neišvengiamybė yra ne susitelkimas į didžiuosius metropolius, paliekant provincijas neišvengiamai nykti, o kaip tik mažųjų pasaulio centrų kūrimas.

Provincialas Czyzewskiui yra ne tas, kuris gyvena mažame mieste ar kaime, o tas, kuriam jo gyvenamoji vieta kelia nevisavertiškumo kompleksą, kuris savojo centro ieško kitur, nei jam lemta gyventi, ir taip susvetimėja su savo aplinka. Provincialas gali persikelti į išsvajotą centrą, tačiau tai nereiškia, kad jis paliks praeityje savo provincialumą, nes, būdamas ne kultūros kūrėju, o tik vartotoju, jis veikiausiai vėl bus linkęs manyti, kad nauja vieta jam nesuteikia to, ko jis trokšta.

Mums reikia ne tik didžiojo naratyvo, kuris paaiškintų, kas mes esame kaip tauta. Mums dar labiau reikia tankių socialinių saitų, kurie leistų pasitikėti vieniems kitais, drauge išgyventi bendrystę, praturtintų mūsų tapatybę per santykį su kitu, suteiktų namus, o ne tik gyvenamąją vietą. Be šių saitų visi didieji naratyvai skambės arba kaip ore pakibusios deklaracijos, tarsi debesėlis praplaukiančios kažkur dangumi šalia mūsų gyvenimo arba kaip kompensaciniai radikalizuojantys manifestai, skatinantys dairytis į auksinę praeitį ir ieškoti dėl jos netekties atsakingų kaltųjų.

Czyzewskiui, avangardinio teatro kūrėjui, menas nėra tik susitelkęs į patį save, tačiau yra ir visuomeniška veikla, kuri stengiasi dauginti ne žiūrovus, o kūrėjus. Kitaip tariant, menas kuriamas ne žmonėms, o su žmonėmis, nes taip kultūra audžia ir socialinį audinį, sujungdama iki tol pavienius atomus. Czyzewskis ragina atgaivinti mėgėjo etosą, kuris pastaruoju metu pasitraukė į pašalę leisdamas dominuoti profesionalo etosui. Taip, profesionalas galbūt sukurs ar atliks tobulesnį kūrinį, tačiau mėgėjas kuria ne tik savo kūrinį, tačiau ir bendruomenę. Kultūra, į kurios kūrimą įsitraukia vietos bendruomenė, tampa galimybe skiriančias ar net skaldančias ribas, suformuotas istorijos traumų ir šiandienos iššūkių, paversti susitikimo, dialogo erdve.

Czyzewskis pažymi, kad šiandien kultūra dažnai netenka ilgalaikės perspektyvos ir sutrumpėja iki to, kas angliškai vadinama event – renginiu. Mažųjų pasaulio centrų, jų bendruomenių kūrimas yra neatsiejamas nuo ilgalaikės perspektyvos ir įsipareigojimo. Pasaulyje, kuriame taip garsiai skamba nuogąstavimai dėl visuomenių eižėjimo, skilimo į tarpusavyje susipriešinusias kultūrinių karų grupuotes ar vienišus individus, trenktatikių idėjos kurti mažuosius pasaulio centrus yra kaip niekada aktualios. Mažųjų pasaulio centrų nykimas nuskurdina valstybę, nes vis didesnė jos teritorijos dalis virsta savotiška dykuma, kurioje niekas nebeįsišaknija ir neberegi sau ateities.

Viešojoje erdvėje dažnai linksniuojama regioninės politikos sąvoka, tačiau akivaizdu viena – ji nebus pilna, jei apims tik infrastruktūros, ekonomikos, socialinės rūpybos klausimus ir pamirš kultūrą. Mat kultūra kaip bendras kūrybos procesas teikia vilties, kad ateityje visas anksčiau vardintas visuomenės atomizacijos metaforas vertinsime kaip savalaikį perspėjimą, į kurį įsiklausėme ir ėmėme veikti.

Straipsnį taip pat galite rasti: bernardinai.lt