MATAS BALTRUKEVIČIUS, VILNIAUS POLITIKOS ANALIZĖS INSTITUTO ASOCIJUOTASIS ANALITIKAS
01/08/2021

Per visus 2020 metus Lietuva sulaikė 81 nelegaliai sieną kirtusį asmenį. Pastaruoju metu tokie skaičiai labiau primena dienos, o ne metų statistiką. Sunku prognozuoti, kiek laiko ši krizė truks. Jokių reveransų Aleksandui Lukašenkai Lietuva tikrai nedarys, todėl krizės sprendimas yra tik Europos sąjungos (ES) ir Lietuvos rankose. Jeigu mūsų šalis nebus lengvas koridorius į turtingas Vakarų Europos šalis, migrantų skaičius natūraliai kris. Tačiau jeigu krizė užsitęs, ji darys įtaką įvairioms gyvenimo sritims, taip pat ir politiniam spektrui.

Lietuvos politikoje nelegalios migracijos klausimas ilgą laiką nebuvo svarbus klausimas. Nors 2015-2016 m., kai migrantų krizė Europoje pasiekė piką, visuomenėje netrūko diskusijų apie jos keliamą grėsmę, bet tai netapo laiminčia strategija rinkimuose. 2016 m. Seimo rinkimų kampanijos reklamos Darbo partijos (DP) nariai plakatui fotografosi prie užkardos ir žadėjo stabdyti pabėgėlių antplūdį. Galbūt tai, kad 2016 m. prieglobsčio Lietuvoje paprašė tik 430 asmenų (nedidelis skaičius, jeigu įvertintume tai, kad bendrai į ES atvyko per milijoną migrantų) ir buvo viena priežasčių, kodėl „darbiečiai“ tą kartą į Seimą nepateko.

Tačiau dabar migracija tampa išskirtinės svarbos politine problema ir net jeigu padėtis gerės, 2024 m. Seimo rinkimų partijų programose ji išliks reikšminga vien todėl, kad tokios istorijos gali kartotis. Jeigu migrantų krizės pradžioje iš valdančiųjų dar girdėdavome pareiškimus, kuriuose buvo juntamas susirūpinimas, kaip deramai priimti atvykstančius į Lietuvą asmenis, dabar jau visiškai dominuoja idėjos, kaip nutraukti migracijos srautą. Tik keli vieniši nevyriausybinių organizacijų, teisininkų ir politikų balsai dar prabyla apie tai, kad migrantai turi ir teises, kurias kai kurie dabartiniai sprendimai pažeidžia. Valdantieji prilygina migrantus nusikaltėliams, opozicinės partijos varžosi, kuri griežčiau sukritikuos koaliciją dėl nesėkmingo padėties valdymo. Situacija naudojasi ir neparlamentinės partijos, kurių politikai varžosi savo pasiūlymų radikalumu – nuo vandens patrankų naudojimo pasienyje iki šaudymo į orą, jeigu migrantai pagaunami bandantys kirsti Lietuvos sieną.

Net jeigu ir pavyks normalizuoti padėtį pasienyje ir migrantų skaičius grįš į įprastas mums ribas, tai dar nebus pabaiga. Šiemet į Lietuvą atvykę daugiau negu 2 000 migrantų taip greitai Lietuvos nepaliks. Iš pareigūnų komentarų galima suprasti, kad tik nedidelė jų dalis gali pretenduoti į pabėgėlių statusą. Vadovaujantis tarptautinėmis normomis, likusieji gali būti grąžinti į savo šalis, jeigu jose jų gyvybei ar laisvei negresia pavojus.

Daugiau negu pusė Lietuvą šiemet pasiekusių migrantų atvyko iš Irako. Su šia šalimi nei ES, nei Lietuva neturi susitarimo dėl migrantų grąžinimo. Šiuo klausimu optimizmu netryško ir iš Irako grįžęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Teoriškai paprasčiausia turėtų būti su migrantais iš šalių, su kuriomis ES šiuo klausimu bendradarbiauja (Afganistanas, Gvinėja, Rusija), tačiau jie sudaro vos apie dešimtadalį į Lietuvą atvykusiųjų. Tokiose situacijose svarbu tai, ką galime pasiūlyti migrantų kilmės šalims, kad jos būtų labiau suinteresuotos susigrąžinti savo piliečius. Todėl lemiamas vaidmuo čia tenka ES – blokas kartu gali pasiūlyti daugiau negu viena šalis. Tačiau tokie procesai retai vyksta greitai ir turime nusiteikti, jog atvykusieji į Lietuvą joje kurį laiką ir gyvens.

Klausimas, kiek Lietuva (kad ir trumpam) pasiruošusi integruoti migrantus į mūsų visuomenes, yra labai aštrus. Žmonės baidosi jų kaimynystės – geriausiu pavyzdžiu galėtų būti Dieveniškių bendruomenės sukilimas prieš sumanymą mokyklos kaimynystėje apgyvendinti atvykėlius. Laimei, kol kas išvengta rimtesnių incidentų, bet jeigu bent vienas prieglobsčio prašytojas įvykdytų rimtesnį nusikaltimą, visuomenės nuotaikos taptų dar griežtesnės.

Todėl valdančiųjų dabartinė pasirinkta linija – statyti fizinį barjerą pasienyje (net ir suvokiant, kad jo efektyvumas ribotas), rūpintis tuo, kad migrantai nepaspruktų į Vakarų Europą ir visais įmanomais būdais kurti nesvetingos migrantams šalies įspūdį, žvelgiant iš politinių išskaičiavimų perspektyvos, yra logiškas. Norint tikėtis sėkmės 2024 m. Seimo rinkimuose, jie privalo padaryti viską, kad krizė būtų išspręsta kuo greičiau, o migrantai Lietuvoje neužsiliktų. Net ir tuo atveju, jeigu ši krizė būtų išspręsta efektyviai, turbūt kritikos iš konkurentų (gal tik išskyrus socialdemokratus) valdantieji sulauktų tikrai ne dėl per griežtų priemonių.

Jeigu migrantų krizė užtruks ar net gilės, galbūt netgi galime turėti naują parlamentinę partiją, kuriai raudoną kilimą į Seimą nutiestų būtent migrantai. Kol kas aktyviausiai ir nuosekliausiai valdančiųjų veiksmus kritikuoja Nacionalinis susivienijimas (NS), kuris jau ir Seimo rinkimuose pagal gautus balsus (25 098) iš neparlamentinių dešiniųjų partijų buvo vienas populiariausių – šiek tiek atsiliko tik nuo Centro partijos. Aišku, kad ir parlamentinė opozicija kritikuoja valdančiuosius, bet retorikos aštrumu nuo NS gerokai atsilieka net ir minkštumu Vyriausybę kaltinantys „valstiečiai“ ir „darbiečiai“.

Todėl vien politinė logika lemia, kad žmogaus teisių klausimai dabartinės krizės akivaizdoje yra atidėti į šoną. Nes potencialiai kūno audinius žalojanti vielos užtvara ar galimybės teikti apeliaciją po neigiamo atsako į prieglobsčio prašymą nebuvimas turi ir politinę vertę. Tačiau nereiktų pamiršti to, kad kieta pozicija gali būti ir trumparegiška. 2015-2016 metų migrantų krizės Europoje įkarštyje Lietuva skeptiškai vertino pabėgėlių kvotų sistemą. O dabar Europos solidarumo reikia mums patiems.

Straipsnį taip pat galite rasti: DELFI