DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
21/11/2020

Ar įstatymai turėtų apsaugoti visuomenę nuo gresiančių blogybių? O gal turėtų siekti pataisyti ydingą žmogaus prigimtį, kad apskritai nebeliktų net tokių blogybių grėsmės? Ar tikslas, kad ir toks kilnus, pateisina priemones? Ne? Tad kurgi yra ribos, kurių negalima peržengti siekiant tikslo?

Ar tos ribos yra griežtai užbrėžtos, ar vis dėlto priklauso ir nuo tikslo? Per abstraktūs klausimai? Puiku, tad jiems nagrinėti pasitelkime konkretų pavyzdį.

MAŽĖLIS ALEKSIUKAS IR BLOGIO PRIGIMTIES KLAUSIMAS

Nusikelkime į miestą, kuriame sutemus suaugusieji nebedrįsta niekur vaikščioti, nes, kaip liudija vienas žmogus, „gatvėje balažin kas darosi, chuliganaujantis jaunimas ir taip toliau. Žmonės, kaip kalba kitas liudininkas, jau lakioja į Mėnulį, skraido aplink Žemę it musės apie lempą, o į žemiškuosius įstatymus niekas dėmesio nebekreipia, tvarkos nežiūri. Nei tėvai, nei švietimo sistema, nei teisėsauga ar įkalinimo įstaigos nebesusitvarko su siautėjančiomis paauglių gaujomis.

Tad siautėjančio blogio akivaizdoje su šimtais pakartotinai nusikalsti linkstančių jaunuolių dirbančiam socialiniam pareigūnui belieka retoriškai klausti vieno iš savo klientų – Aleksiuko: „Tyrinėjam šią problemą – kapstomės jau visą šimtmetį, bet nepasistūmėjom nė per plauką. Pats iš geros šeimos, mylintys tėvai, smegeninę turi neprastą. Ar kipšas tave apsėdo?“

KAIP SUTAISYTI ŽMOGŲ?

Ir štai, stebuklas, surandamas kankinančios mįslės įminimas, priemonė išvaryti tą apsėdusį kipšą. Taip vadinamasis Liudviko metodas geba pagydyti nusikaltėlį tiesiog pašalindamas nusikaltimo refleksą – „taisomas“ asmuo taip apdorojamas, kad vien pagalvojus apie nederamą dalyką jam darosi nepakeliamai bloga ir jis turįs atsisakyti savo užmačių.

Argi ne puiku – suaugusieji vėl gali sau ramiai vaikščioti gatvėmis nesibaimindami būti užpulti, daugiabučių laiptinių nebeniokoja vandalai, valstybė sutaupo krūvą pinigų, kuriuos anksčiau švaistydavo neefektyviai pataisos įstaigų, kurios dažniausiai ne tik nepataisydavo, tačiau tik dar labiau sugadindavo žmogų, sistemai. Prieš Liudviko metodo taikymą cinišku nusikaltėliu buvęs asmuo po „išgydymo“ į laisvę, kaip liudija metodo kūrėjas, išeina „tikras krikščionis, visada pasiruošęs atsukti ir kitą skruostą, pasiryžęs pats lipti ant kryžiaus vietoj artimo savo, nė už ką nenuskriausiantis net musės“.

Ar ne puiku? Tačiau, tik pamanykit, prieš šį naują metodą stoja ne kas kitas, o kunigas. Krikščionybė meta iššūkį mokslui, kuris gali padaryti mūsų pasaulį geresnį.

Visa ši istorija apie Alekso bei jo gaujos nusikaltimus – vadinamąjį ultrasmurtą – bandymus atversti jį į doros kelią taikant tiek įprastines priemones, tiek naująjį Liudviko metodą, yra pasakojama žymiojoje anglų rašytojo Anthony Burgesso knygoje „Prisukamas apelsinas“. 1962 metais dienos šviesą išvydusi distopija yra ne tik griežta socialinė šiuolaikinės visuomenės ir jos nužmoginančių darbo santykių, degradavusio švietimo, eižėjančios socializacijos sistemos, valstybės santykio su žmogumi kritika, bet ir filosofinis žmogaus prigimties, blogio klausimo apmąstymas.

Nepretenduodamas į išsamią kūrinio analizę, o tai ir nėra šio teksto tikslas, apsiribosiu mėginimu suprasti, kodėl, kaip jau minėta, kalėjimo kunigas – toli gražu ne koks šventuolis, o nemenkas karjeristas, viršininko padlaižys – stoja prieš naująjį metodą. Jo nuomone, būtent šiuo atveju naudojamos priemonės negali pateisinti siekiamo tikslo.

KUNIGAS PRIEŠ MOKSLININKĄ?

Kaip savo poziciją argumentuoja jis ir ką teigia metodo kūrėjas – profesorius Brodskis? Dvasininko teigimu, metodas netaikytinas, nes jis paneigia pačią žmogiškumo esmę – laisvą pasirinkimą. Krikščioniškoje pasaulėžiūroje gėris turi prasmę tik tada, kai yra laisvai pasirenkamas, o ne automatiškai primetamas. Atimti galimybę laisvai spręsti reiškia paversti žmogų automatu, padariniu, o ne priežastimi. Tuo metu profesorius Brodskis teigia, kad motyvai, abstrakti etika jam apskritai nerūpi – jo uždavinys ir misija yra sumažinti nusikalstamumą. Kitaip tariant, jis žmogų traktuoja tik kaip objektą, kurį dera moksliškai apdoroti.

Kunigas nesiekia nuneigti mokslo – priešingai, jį stulbina jo galimybės. Tačiau būtent tame jis ir regi pavojų, kad rūpindamasis tik efektyviu išsikeltos užduoties įgyvendinimu ir atmesdamas tai, ką vadina abstrakčia etika, o ji, akivaizdu, gali būti ne tik religinė, bet ir sekuliari, mokslas yra pajėgus sukelti tragiškų padarinių. Kaip kad bylojo rabinas, filosofas Jonathanas Sacksas, tikslieji gamtos mokslai yra pajėgūs atsakyti į klausimą, kaip tai padaryti, tačiau jiems reikalingas ir kitas klausimas – ar prasminga, gera tai daryti? Kitaip tariant, reikalinga etika, suteikianti ne tik kilnių tikslų, dėl ko darbuotis, tačiau ir užbrėžianti ribas, kurių nedera peržengti.

POLITINIS PERSPĖJIMAS?

Prisipažinkime, viena yra mąstyti apie tai, kad toks metodas būtų pritaikytas smurtingam recidyvistui – suprask, gi pats prisiprašė ir visuomenei nuo to bus tik geriau. Visai kas kita yra skaityti valdžios atstovo, ginančio naująjį metodą, argumentus, kad užtenka švaistyti laiką atgyvenusioms pataisos sistemoms diegti, nes jos neveikia, o tuo tarpu kalėjimus netrukus gali užpildyti gausybė politinių nusikaltėlių. O jei metodas, atimantis laisvę rinktis, bus panaudotas ir prieš juos? Pagalvoji apie protestą prieš tironišką valdžią ir tave ima pykinti iki negalėjimo. Tik sumanai pasipriešinti žmogaus teises trypiančiam policininkui, ir griūni tąsomas traukulių. Lazda, kuri tarsi ir buvo kuriama siekiant gėrio, atsisuka antru galu.

Burgessas toliau neplėtoja šios temos, bet galime patys įsivaizduoti situaciją. Juk vyriausybė užsako, ką dera padaryti, o tokie kaip profesorius Brodskis nesuka galvos dėl „abstrakčios etikos“. Jie tik atlieka paskirtą užduotį kovoti su nusikalstamumu, kurį apibrėžia valdžia. O kas nutiks, jei „pataisyti“ bus nuspręsta ir tuos žmones, kurie neatitinka vienokių ar kitokių ideologinių ar religinių doktrinų apibrėžimų? Visi šie klausimai liudija, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio buvo sumanyta kaip priemonė ydingai žmogaus prigimčiai pataisyti, akivaizdu, gali virsti ir tobulu tironijos įrankiu.

ĮSTATYMO VAIDMUO

Visa tai galiausiai grąžina mus ir prie pradžios klausimo – koks turėtų būti įstatymo vaidmuo šiuolaikinėje demokratijoje? Filosofas Niccolo Machiavelli savo gimtojoje 15 amžiaus pabaigos Florencijoje regėjo, kaip fanatiško vienuolio Girolamo Savonarolos sukurstyti miestiečiai krauna aštuonkampės piramidės formos laužą, pavadintą „Tuštybių laužu“, o jame netrukus liepsnojo Vergilijaus, Petrarkos knygos, Donatelo ir kitų skulptorių kūriniai. Visa tai buvo vykdoma dėl siekio kurti tokią respubliką, kurioje viešpatautų tikra religija, dieviškosios dorybės.

Matydamas, kaip vykdomas blogis teisinamas gėrio siekiu, Machiavelli rašo, kad kuriant naują respubliką yra išmintinga turėti omenyje tai, jog žmogaus prigimtis yra pagedusi, kad daugelio dvasios niekšybė atsiskleis vos tik pasitaikius progai – jie sieks daugiau galios ir turtų, nei priklauso, nesidrovės pelnytis iš kito silpnybių, apgaudinėti, meluoti, netesėti pažadų ir t. t.

Todėl, anot jo, labai svarbu numatyti tvirtas priemones tokiam elgesiui užkardyti. Tačiau, pabrėžė jis, klaidą daro visi, kurie kaip Savonarola, kaip „Prisukamo apelsino“ veikėjai, užsakę ir kūrę Liudviko metodą, prisiima misiją ne reguliuoti nepageidaujamą elgesį, kuris nuodija visuomenės bendrą gyvenimą, o kyla į žygius pataisyti žmogų, pakeisti jo prigimtį, kad pagaliau blogis iš jos būtų išrautas.

Tai, anot Machiavelli, visų pirma yra neįmanoma. Visų antra, pasak jo, tai yra nežmoniška, nes visos pastangos kurti Žemėje rojų galiausiai baigiasi kraujo praliejimu, žiauriomis priemonėmis ir galiausiai idealų degradacija, kai jiems gyvybingumą išplauna siekis įgyvendinti juos prievarta. Įstatymas neturi siekti padaryti žmogaus geresnio. Tai jau ne jo funkcija. Įstatymas paprasčiausiai turi apsaugoti žmogaus teises ir laisves, kad jų neperžengtų įvairiausio plauko fanatikai, tironai.

Būtent apie visa tai kalba ir Burgesso „Prisukamas apelsinas“, atkreipiantis skaitytojų dėmesį į tai, kaip įstatymiškai motyvuojant kilniais tikslais sukurti visuomenę be nusikalstamumo buvo pradėtas kurti grėsmingas mechanizmas, keliantis pavojų ne tik laisvei, bet ir pačiam žmoniškumui. Kaip apibūdino vienas bičiulis, tai yra krikščioniškas kūrinys, ne tik perspėjantis apie visokio plauko utopijų, tarp jų ir krikščioniškų, pragaištingumą, bet ir raginantis aistringai stoti ginti žmogaus teisių ir laisvių nuo norinčiųjų „pataisyti“ žmones.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Straipnį taip pat galite rasti: LRT