MARIUS LAURINAVIČIUS, VYR. ANALITIKAS
06/05/2020

Kadenciją baigusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra viena iš nedaugelio ne tik pasaulio lyderių, bet ir politikų apskritai, išdrįsusių Vladimiro Putino Rusiją pavadinti vienu iš tikrųjų šio režimo vardų – „teroristine valstybe“. Tačiau kada išdrįsime viešai pripažinti, kad šio režimo lyderis, kuriam vis dar spaudžia ranką pasaulio lyderiai, pats yra buvęs profesionalus tarptautinio teroristų tinklo koordinatorius?

Jeigu manote, kad tokį klausimą straipsnio įžangoje keliu tik norėdamas suintriguoti ir patraukti skaitytojų dėmesį, tikrai klystate.

Šis straipsnis – jau antras naujojo su LRT.lt pradėto ciklo, kurio tikslas – išsklaidyti šešėlius, vis dar gaubiančius Lietuvai milžinišką grėsmę keliantį V. Putino režimą, ar net mitus apie jį ir jo prigimtį. O suprasti, kas yra V. Putino režimas, neišsklaidžius tos dūmų uždangos, kurią KGB specialiai sukūrė bandydama pridengti tikrąjį V. Putino veidą, tiesiog neįmanoma.

Pilkas, nieko svarbaus nenuveikęs ir niekam nežinomas KGB karininkas, vėliau sąmoningai stojęs į demokratinių permainų pusę, ištikimas vieno garsiausių SSRS demokratų, Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčako bendražygis. Vėliau netikėtai atsidūręs Maskvoje ir taip pat netikėtai pasirinktas Boriso Jelcino įpėdiniu. Toks paveikslas apie V. Putino atėjimą į valdžią, ko gero, iki šiol įsitvirtinęs nemažos dalies žmonių galvose.

Apie A. Sobčaką, o gal net ir B. Jelciną, ko gero, reiktų aiškinti atskirai. Tačiau šį kartą – ne apie tai.

Praėjusį kartą pabandžiau paaiškinti, kodėl galima pagrįstai teigti, kad jokių atsitiktinumų V. Putino kelyje į valdžią nebuvo. Tik ne jis sukūrė dabartinį režimą, o pats buvo atvestas į valdžią tos KGB sistemos, kuri permainoms aktyviai ruošėsi dar prieš SSRS žlugimą.

Šį kartą pabandysiu parodyti, kodėl jau minėtas paties V. Putino atėjimo į valdžią paveikslas ir yra tik KGB legenda. Tokia, kokias ši organizacija kūrė tik iš tiesų svarbiems savo atstovams.

Tiesa, ir dabar galiu pakartoti tai, ką rašiau praėjusį kartą, – V. Putinas šio režimo lyderiu tapo gana atsitiktinai, nes vietoj jo galėjo būti kas nors kitas iš KGB. Tačiau pats V. Putinas – tikrai ne toks eilinis ir pilkas KGB karininkas, kokį jį buvus iki šiol įsivaizduoja tikriausiai absoliuti pasaulio žmonių dauguma. Veikiau – atvirkščiai.

Svarbiausios KGB iki šiol dangstomos V. Putino paslaptys – iš Dresdeno laikotarpio, kur V. Putinas ir pagal oficialią biografiją tarnavo nuo 1985 iki 1990 metų. Ir šios paslaptys, ko gero, jau tada buvo tiek aptaškytos krauju, kad kruvinos dabartinio režimo rankos turėtų atrodyti ne koks nors netikėtumas, o paprasčiausias dėsningumas. Nes dabar jau iš tiesų labai rimtas pagrindas V. Putiną laikyti tuomet Dresdene rezidavusiu KGB su jos partneriais kontroliuoto tarptautinio teroristų tinklo koordinatoriumi ar ryšininku.

Pradėti galbūt reikia nuo 2018 m. gruodį pasaulį apskriejusios sensacijos – Vokietijos slaptosios tarnybos „Stasi“ archyvuose rastas V. Putinui išduotas ne KGB, o būtent „Stasi“ darbuotojo pažymėjimas. Tai, žinoma, nereiškia, kad V. Putinas kaip nors slaptai tarnavo „Stasi“, tačiau pažymėjimas reiškė, kad jis turėjo galimybę be papildomų leidimų ir kitų apribojimų lankytis visuose „Stasi“ biuruose ir veikti ne KGB, o „Stasi“ vardu.

Šis radinys patvirtina jau senokai įvairių šaltinių atskleistą, bet iki tol nepatvirtintą informaciją, kad V. Putinas Rytų Vokietijoje iš tiesų buvo ne paprastas KGB atstovas, o ryšių su „Stasi“ karininkas. Mat tik tokiems buvo išduodami „Stasi“ pažymėjimai.

Kita maža sensacija buvo 2017 m. birželį televizijos kanalo „Rosija“ laidoje nuskambėjęs paties V. Putino prisipažinimas: „Visas mano darbas SSRS užsienio žvalgybos organuose buvo susijęs ne šiaip su užsienio žvalgybos tarnyba, o būtent su nelegalia žvalgyba. Ir aš žinau, kokie tie žmonės. Tai ypatingi, ypatingos kokybės, ypatingų įsitikinimų, ypatingo charakterio žmonės.“

Šis interviu buvo skirtas 95-osioms vadinamosios KGB „S“ valdybos, atsakingos už nelegalią žvalgybą, metinėms, todėl tikrai tikėtina, kad būtent tą kartą V. Putinas bent jau iš dalies praskleidė paslapties šydą, dengiantį jo tarnybos KGB laikotarpį.

Iki tol V. Putinas pats apie savo tarnybą žvalgyboje, o ypač apie laikotarpį Dresdene išsiplėsti nemėgo. Net oficialioje biografinėje knygoje „Pirmuoju asmeniu“ jis nieko konkretaus, bent jau apie tarnybą Dresdene, nepapasakojo.

Vienintelis kartas, kai galima V. Putino tarnyba būtent „nelegalios žvalgybos“ struktūrose iki tol buvo paminėta viešai, buvo kartu su būsimu Rusijos prezidentu Dresdene viename kabinete sėdėjusio KGB papulkininkio Vladimiro Gortanovo liudijimas.

V. Gortanovas po SSRS žlugimo pasitraukė iš KGB ir emigravo į Čekiją. 2004 m. slapyvardžiu Vladimiras Usolcevas jis išleido knygą „Soslužyvec“ („Tarnavęs kartu“), kurioje ir užsiminė apie V. Putino ryšius su „nelegalia žvalgyba“. Beje, jis liudijo ir apie tai, kad V. Putinas buvo „slaptų machinacijų meistras“. Tačiau į šiuos liudijimus ilgai beveik niekas nekreipė dėmesio.

Kodėl paties V. Putino žodžiai, patvirtinę V. Gortanovo atskleistą informaciją, tapo maža sensacija? Ogi todėl, kad jie patys savaime iš esmės griauna visą tą mitą apie „nieko nenuveikusį pilką KGB karininką“. Mat KGB „S“ valdyba visuomet buvo ne tik vienas slapčiausių, bet ir vienas svarbiausių KGB užsienio žvalgybos padalinių. Ir šios tarnybos žmonės į užsienį buvo siunčiami tikrai ne „popierių stumdyti“, ką, beje, iki paties V. Putino prisipažinimo visam pasauliui buvo bandoma įteigti apie dabartinio Rusijos prezidento darbo Dresdene laikotarpį.

Beje, net pagal oficialią KGB struktūrą, „darbas“ su teroristais priklausė „S“ valdybos 8-ajam skyriui, dar žinomam pavadinimu „Tiesioginiai veiksmai“.

Tačiau to, ko gero, niekas neturėjo sužinoti. Gali būti, kad pats V. Putinas sudegino savo asmens bylą Dresdene (jis prisipažino deginęs dokumentus) ir jokių svarbių dokumentų apie V. Putino veiklą Dresdene Vokietijai neliko.

Tuo pat metu buvo ypač stengiamasi sukurti tokią istoriją, kokia buvo reikalinga. Tiek stengiamasi, kad net oficialus V. Putino biografas ir žinomas Rusijos lobistas (mažiausiai nuo 2015 m. jis tapo oficialiu „Gazpromo“ konsultantu ir lobistu) Vokietijoje Aleksandras Rahras visaip bandė viešai sumenkinti V. Putino darbą Dresdene. Esą perspektyvių KGB karininkų į tą provinciją niekas net nesiųsdavo. Perspektyvus karininkas mažų mažiausiai turėjo tarnauti Rytų Berlyne.

Tačiau norint suprasti, kaip kruopščiai buvo kuriama V. Putino kaip nereikšmingo KGB darbuotojo legenda, verta prisiminti 2000 m. pradžią, kai V. Putinas dar buvo tik prezidento pareigas einantis asmuo po B. Jelcino atsistatydinimo.

Mat Vladimiras Kriučkovas, kuris V. Putino komandiruotės Dresdene metu buvo KGB Pirmosios valdybos (užsienio žvalgyba) vadovas, o vėliau tapo ir visos KGB vadovu bei dalyvavo 1991 m. rugpjūčio puče, 2000 m. sausį viešai pareiškė, kad nebūtų apie V. Putiną net girdėjęs, jei šis 1998 m. nebūtų tapęs FSB vadovu.

Maža to, V. Kriučkovas, kuris net pats lankėsi Dresdene, kai ten tarnavo V. Putinas, ėmė neigti net tai, kad būsimasis Rusijos vadovas buvo užsienio žvalgybos karininkas. Esą veikiausiai jis buvo pasiųstas į rutininę komandiruotę į Drezdeną net ne iš užsienio žvalgybos valdybos, o iš kokio nors kito KGB padalinio. Priminsiu, kad dabar mes jau turime įrodymų, kad V. Putinas buvo net ne šiaip eilinis užsienio žvalgybos karininkas, o ryšių su „Stasi“ atstovas, turėjęs net „Stasi“ darbuotojo pažymėjimą. Apie tokį savo pavaldinį V. Kriučkovas nežinoti tikrai negalėjo.

Maža to, V. Putinui dar tik ateinant į valdžią, tyrimą pradėjo Vokietijos žvalgyba, nes buvo baiminamasis, kad būsimasis Rusijos prezidentas iš darbo Dresdene laikų galėjo palikti Vokietijoje savo agentų tinklą. Prie šio galimo V. Putino agentų Vokietijoje tinklo dar grįšiu šiek tiek vėliau.

O kol kas svarbu, kad tuomet buvo kalbama apie dabar jau gerai žinomą KGB programą kodiniu pavadinimu „Luč“, kurią esą Vokietijoje vykdyti galėjo ir V. Putinas. Apie šią programą kalbama daug kas – nuo tiesiog iš Rytų Vokietijos vykdytų aukštųjų technologijų vagysčių Vakaruose koordinavimo iki Rytų Vokietijos žmonių šnipinėjimo ir galiausiai net specialios operacijos, kurios tikslas parengti būsimų agentų tinklą ateities darbui, jei / kai socialistinė Rytų Vokietija žlugs.

2000 m. pradžioje informacija apie Vokietijos žvalgybos vykdomą tyrimą dėl galbūt V. Putino jų šalyje parengtų agentų nutekėjo į žiniasklaidą. Didžiosios Britanijos leidinys „The Sunday Times“ net pakalbino kelis buvusius „Stasi“ agentus, kurie pažinojo V. Putiną ir buvo apklausti Vokietijos tyrėjų. Jie tvirtino, kad Berlynas iš tiesų labai susirūpinęs dėl galimo V. Putino palikto tinklo Vokietijoje, tačiau tuo pat metu teigė, kad negali padėti tyrimui, nes programą „Luč“ KGB vykdė už jų nugarų.

Tačiau tuomet pranešta ir tai, kad bent vienas galbūt V. Putino užverbuotas buvusios Rytų Vokietijos gyventojas nustatytas iš „Stasi“ archyvuose rastų dokumentų.

Nepaisant to, maždaug tuo pat metu nusprendė viešai pasisakyti net legendinis Rytų Vokietijos užsienio žvalgybos vadovas Markas Wolfas. Šis šnipas ne tik neigė kada nors ką nors girdėjęs apie V. Putiną, bet ir viešai jo darbą Vokietijoje prilygino bet kurio vairuotojo ar net valytojos darbui. Esą V. Putinas kaip apdovanojimą Vokietijoje gavo tik specialų bronzos medalį už nuopelnus, o tokius apdovanojimus „Stasi“ esą gaudavo kiekvienas porą metų padirbęs vairuotojas ar valytoja.

Įdomiausia, kad jau minėtoje autobiografijoje „Pirmuoju asmeniu“ (pateiktoje interviu forma) V. Putinas, net tiesiogiai paklaustas, ar M. Wolfas jį įžeidė sulygindamas su valytojomis, atsakė, kad legendinis Vokietijos šnipas esą tik pasakė tiesą.

Beje, tai nebuvo pirmoji dezinformacijos kampanija tikrajam V. Putino veidui pridengti. Ši legenda sukurta ir aktyviai platinta nuo pat V. Putino atsiradimo A. Sobčako aplinkoje, kur jis atsidūrė dar būdamas kadrinis KGB darbuotojas.

Kaip sumaniai, pagal visas dabartinės Rusijos dezinformacijos tradicijas net kuriant specialius filmus, tai buvo daroma, neblogai aprašyta neseniai pasirodžiusioje ir iš karto nemaža sensacija tapusioje Catherine Belton knygoje „Putin’s People: How the KGB Took Back Russia and Then Took on the West“ („Putino žmonės: kaip KGB susigrąžino Rusiją, o tada ėmėsi Vakarų“).

Tačiau 2000 m. sausio pabaigoje pirmą kartą į viešumą prasiskverbė ir pirmoji žinia apie tai, ką V. Putinas iš tiesų veikė Vokietijoje. Rusijos savaitraštis „Versija“, priklausęs tuo metu itin garsiam žurnalistui ir leidėjui Artiomui Borovikui, paskelbė, kad V. Putinas Dresdene iš KGB pusės palaikė ryšį su garsiu šveicarų teroristu Bruno Breguetu.

B. Breguetas – jau pasaulinio garso teroristo Ilicho Ramirezo Sanchezo, geriau žinomo Karloso Šakalo vardu, bendražygis ir jo teroristų grupės narys. Įrodyta, kad B. Breguetas dalyvavo net keliuose teroro išpuoliuose, vienas garsiausių – 1981 m. surengtas „Laisvosios Europos radijo“ būstinės Miunchene susprogdinimas.

Tiesa, ši ir kita kruvina B. Bregueto veikla vyko dar prieš V. Putinui atvykstant į Dresdeną, tačiau tai, kad Karlosas Šakalas buvo globojamas būtent „Stasi“ ir iš Rytų Berlyno planavo taip pat ir minėtąjį „Laisvosios Europos radijo“ būstinės sprogdinimą, įrodyta dokumentais. Tuo tarpu pats B. Breguetas 1985 m., kai V. Putinas atvyko į Dresdeną, kaip tik buvo išleistas iš kalėjimo.

Taigi, bent jau iš pirmo žvilgsnio informacija dėl V. Putino tolesnio B. Bregueto kuravimo neatrodytų kuo nors nepanaši į tikrovę. Maža to, būtent A. Boroviko žiniasklaidos imperija lengvai galėjo gauti šią informaciją, nes A. Borovikas atvirai rėmė Jevgenijų Primakovą ir nuolat spausdino kompromituojančią medžiagą apie su juo konkuravusį V. Putiną. O J. Primakovas, kaip buvęs SVR vadovas, V. Putino „nuotykius“ Dresdene galėjo žinoti iki smulkmenų. Ir tikrai tikėtina, kad šis straipsnis buvo savotiškas signalas V. Putinui: „Mes apie tave viską žinom.”

Praėjus kiek daugiau kaip mėnesiui nuo šios publikacijos, A. Borovikas žuvo lėktuvo katastrofoje, kai, kaip teigiama, skrido į Gruziją ieškoti tikrosios V. Putino motinos. Nedaug kam kyla abejonių, kad ši katastrofa – suplanuota. Tiesa, versija, kad katastrofa galėjo būti susijusi su A. Boroviko noru atskleisti V. Putino Dresdeno paslaptis, niekada nebuvo keliama. Labiau domėtasi, ar žūties priežastimi netapo kapstymasis po asmeninę V. Putino biografiją.

Galbūt todėl pirmoji žinia apie V. Putino tiesioginį ryšį su tarptautiniu terorizmu liko ilgam pamiršta. Tačiau 2012 m. išleistoje rusų kilmės amerikiečių žurnalistės Mashos Gessen knygoje apie V. Putiną „The Man Without a Face“ („Žmogus be veido“) jau cituojamas vienas iš vokiečių teroristinės grupuotės Raudonosios armijos frakcija buvusių narių, kuris tiesiai sako, kad jis reguliariai atvykdavo į Dresdeną, kur ne tik gaudavo užduotis ir vykdavo pratybos, bet ir susitikdavo su V. Putinu.

Tai, kad Raudonosios armijos frakcijos teroristus rėmė ir užduotis jiems dalijo „Stasi“, taip pat jau įrodyta. Tačiau susitikinėti net su KGB atstovu, jei šis nebuvo bent jau vienas iš teroristų kuratorių, šie smogikai tikrai negalėjo.

Tiesa, panašu, kad M. Gessen labiau rūpėjo parodyti V. Putino asmenybę, o ne darbą Dresdene. Todėl knygoje pasakojama apie tai, kad teroristai V. Putinui iš Vakarų Vokietijos visuomet turėdavo ką nors atvežti – tai magnetolą automobiliui, tai dar ką nors. O V. Putinas, skirtingai negu jo kolegos iš „Stasi“, už atvežtas prekes net nesumokėdavo.

Tačiau ir M. Gessen knygoje tai buvo tik mažytė sultinga detalė, o ne gilesnis žvilgsnis į V. Putino tikrąją veiklą Vokietijoje.

Vis dėlto 2013 m. vasarį vienas buvęs Raudonosios armijos frakcijos, o tuo pat metu ir Palestinos išlaisvinimo liaudies fronto teroristų grupuočių narys vokietis Dieteris Clodo pats išėjo į viešumą paskelbdamas, kad V. Putinas Dresdene buvo jo ryšininkas.

Tiesa, ar D. Clodo iš tiesų norėjo tai paskelbti viešai, iki šiol nežinoma. Tačiau jis pasipiktino tragiška istorijos baigtimi, kai, nesulaukęs politinio prieglobsčio, Nyderlanduose nusižudė vienas iš Rusijos kairiųjų radikalų opozicijos atstovų Aleksandras Dolmatovas.

Dėl to D. Clodo nusiuntė elektroninį laišką A. Dolmatovo advokatei Tatjanai Volkovai, kuriame, be kita ko, rašo: „Mano bendražygiai, kaip ir aš, buvo sužavėti nacionalbolševiko Dolmatovo didvyriškumo. Liūdna matyti, kas vyksta jūsų didžiojoje šalyje, kuri vienu metu buvo pavyzdys darbininkų klasei visame pasaulyje. Mes buvome Sovietų Sąjungos draugai. Kai kurie iš mūsų, įskaitant mane, tarnybos metu Dresdene susitiko su daugybe dabartinių jūsų lyderių, tokių kaip Platovas / Putinas, Irodenkovas / Ivanovas ir kt. (nors, jei gerai prisimenu, galbūt Ivanovas Dresdene tik aplankė savo draugą Tilą M). Tuo metu nebūtume pagalvoję, kad tokie „bendražygiai“ vieną dieną pereis tarnauti kompartijos buržuazijai, plėšdami jūsų šalies žmones.“

T. Volkova šį laišką netrukus paskelbė savo interneto svetainėje ir jis tapo dar vienu įrodymu, kad V. Putinas buvo bent jau tarptautinio teroristų tinklo ryšininkas.

Beje, D. Clodo biografija po SSRS žlugimo – taip pat daug pasakanti mūsų nagrinėjamame kontekste. Mat, likęs be „Stasi“ ir KGB paramos, šis teroristas persikraustė į Vengriją, kur prisijungė prie vieno garsiausių rusų mafijozų Semiono Mogilevičiaus ten sukurtos grupuotės.

Dabar jau iš esmės neabejojama, kad pats S. Mogilevičius buvo KGB agentas, ryškiausią to liudijimą galima rasti vadinamuosiuose (Mikolos) „Melničenkos įrašuose“, kuriuose girdėti, kaip tuometis Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Ihoris Smeško aiškina prezidentui Leonidui Kučmai, kad „pats Mogilevičius yra ypač vertingas KGB PGU (pirmosios valdybos – užsienio žvalgybos) agentas“.

Tuo tarpu Londone poloniu nunuodytas buvęs KGB/FSB agentas Vladimiras Litvinenka tvirtino, kad S. Mogilevičius mažiausiai nuo 1993 m. yra asmeniškai pažįstamas ir su V. Putinu.

Tačiau grįžkime prie V. Putino ryšių su tarptautiniu terorizmu. Kitas liudijimas, kad toks ryšys nėra joks išsigalvojimas, 2018 m. nuskambėjo iš Rusijos nusikalstamo pasaulio tyrimais užsiimančios Niujorke gyvenančios žurnalistės Olgos Lautman.

Ši žurnalistė taip pat pati rado šaltinį, kuris pats dalyvavo Raudonosios armijos frakcijos teroristų veikloje. Ir jis taip pat patvirtino, kad dalyvavo susitikimuose su V. Putinu Dresdene.

Na, ir galiausiai jau minėtoje neseniai išleistoje C. Belton knygoje „Putin’s People: How the KGB Took Back Russia and Then Took on the West“ ne tik galima rasti informacijos, kad ši žurnalistė taip pat rado vieną buvusį teroristą, kuris papasakojo, kaip jis slaptai keliavo į Rytų Berlyną, tačiau iš ten buvo nuvežtas į Dresdeną pas V. Putiną.

Šioje knygoje, beje, daroma prielaida, kad V. Putinas galėjo būti prisidėjęs net prie nurodymo 1989 m. susprogdinti tuometį „Deutsche Bank“ vadovą Alfredą Herrhauseną. Nuo pat pradžių beveik neabejota, kad šį nusikaltimą įvykdė Raudonosios armijos frakcijos teroristai, tačiau tyrėjus nustebino šiai grupuotei nebūdingas tikrai sudėtingas sprogdinimo būdas.

Yra ir dar viena detalė. Bendradarbiaujant su minėtais tyrėjais, man pačiam pavyko gauti rašytinį vieno iš aukščiau minėtų šaltinių liudijimą, kuriame nurodomos asmenų, susitikinėjusių Dresdene, pavardės. Tarp jų – V. Putinas ir D. Clodo jau minėtas Sergejus Ivanovas (beje, abu skirtingais slapyvardžiais, negu minima D. Clodo) bei „Stasi“ pareigūnai, taip pat ne tik vokiškos, bet ir prancūziškos pavardės. Ir visos jos – viešai žinomų buvusių teroristų.

O tai reiškia, kad V. Putinas iš Dresdeno, ko gero, „dirbo“ su daug platesniu negu vien Vokietijos teroristų tinklu. Priminsiu, kad dar 2000 m. savaitraštis „Versija“ rašė apie V. Putino asmeninį kontaktą su šveicarų teroristu B. Breguetu, kuris buvo ne Raudonosios armijos frakcijos, o Karloso Šakalo grupuotės narys.

Tai, beje, reiškia, kad dabar jau tiek šaltinių, liudijančių apie V. Putino asmeninį ryšį su tarptautiniu terorizmu, tiek ir tų šaltinių pateikiamos medžiagos yra tiek, kad abejoti šios viena kitą papildančios informacijos patikimumu nebelieka pagrindo.

Tačiau šiame kontekste yra dar viena itin įdomi detalė. Vokietijos kanclerio postą dar prieš V. Putino atėjimą į valdžią užėmęs Gerhardas Schroderis yra buvęs Raudonosios armijos frakcijos įkūrėjo Horsto Mahlerio advokatas. Dabar jau dokumentais įrodyta, kad pats H. Mahleris buvo „Stasi“ agentas. Taip pat žinoma, kad 1980 m. G. Schroderio pastangomis H. Mahleris buvo paleistas iš kalėjimo anksčiau laiko, 1998 m., taip pat G. Schroderio pastangomis, H. Mahleriui leistas atnaujinti teisinę praktiką Vokietijoje.

Tačiau dar įdomiau, kad G. Schroderis gana aršiai kritikavo savo pirmtaką Helmutą Kohlį tiek už glaudžius asmeninius ryšius su demokratiniu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu, tiek dėl jo politikos Rusijos atžvilgiu. Todėl buvo tikimasi, kad, atėjus į valdžią G. Schroderiui, Vokietijos ir Rusijos santykiai gali pasikeisti. Šias prognozes patvirtino ir pirmasis G. Schroderio bei B. Jelcino susitikimas 1998 m., kuris buvo tikrai šaltas, jei ne priešiškas.

Vėliau dviejų šalių lyderių santykiai šiek tiek atšilo. Tačiau viskas kardinaliai ir staiga nuo pat pirmojo susitikimo pasikeitė, kai į valdžią Rusijoje atėjo su teroristais, kaip aiškėja, Vokietijoje „dirbęs“ V. Putinas. Su juo G. Schroderis jau po pirmo susitikimo užmezgė tokius glaudžius ryšius, kokie H. Kohliui su B. Jelcinu nė nesisapnavo. O užbaigęs politinę karjerą, G. Schroderis iš esmės tapo V. Putino režimo dalimi.

Ar tai gali būti kaip nors susiję su V. Putino darbu Dresdene, spręskite patys. Taip pat spręskite patys, ką gali reikšti, kad nuo pat V. Putino tapimo Sankt Peterburgo mero A. Sobčako pavaduotoju svarbiu jo partneriu tapo buvęs „Stasi“ agentas Matthiasas Warnigas. Be to, įvairioms aferoms Sankt Peterburge imtas naudoti ir platus „partnerių“ Vakaruose tinklas.

Mano įsitikinimu, visa ši informacija itin svarbi nagrinėjant, kaip V. Putinas atėjo į valdžią susprogdindamas šimtus savo namuose miegančių Rusijos piliečių. Ji svarbi ir nagrinėjant teroro aktams prilygstančius A. Litvinenkos bei S. Skripalio nuodijimus Didžiojoje Britanijoje bei naujausią skandalą dėl Rusijos rengtų žmogžudysčių Čekijoje bei visos kitos kruvinos V. Putino režimo veiklos.

Ši informacija svarbi ir bandant suprasti, kad V. Putinas buvo gerai parengtas ne vien minėtai operacijai „Luč“, kurios tikslas buvo pasirengti net galimam Rytų Vokietijos žlugimui. V. Putinas buvo gerai parengtas pradėti ir naujo režimo kūrimą po SSRS žlugimo.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT