Vasarą, kai oras Vilniuje pagaliau tampa žmogiškas, gatvėse vėl pilna tų mažų elektrinių paspirtukų – stovi prie kiekvieno šviesoforo, prie parduotuvių, prie Neries krantinės. Kažkam jie jau seniai tapę kasdienybe, kitiems – dar vis mįslė, kaip juos iš viso paleisti ir kiek už tai teks mokėti. Papasakosiu viską iš eilės, be tuščių žodžių – kas dabar veikia Vilniuje, kokios taisyklės galioja ir ko verta saugotis, kad brangi kelionė namo netaptų dar brangesne baudos forma.
Kokios kompanijos dabar dirba Vilniuje
Rinka per pastaruosius metus gerokai persisijojo. Kažkada mieste buvo net penki-šeši skirtingi operatoriai, dabar realiai matai daugiausia Bolt ir Bird paspirtukus, vietomis dar pasitaiko Dott ar Spin. Kai kurie ankstesni žaidėjai tiesiog pasitraukė – arba nesusimokėjo miestui už licenciją, arba ekonomiškai neapsimokėjo laikyti flotilę tokiame nedideliame mieste kaip Vilnius.
Praktiškai tai reiškia, kad renkantis programėlę dažniausiai apsistoji ties viena ar dviem – tomis, kurios turi paspirtukų arčiausiai tavęs. Verta iš karto turėti bent dvi programėles telefone, nes vieną dieną Bolt paspirtukas stovi po langu, kitą – jau ne, o Bird kaip tik atsiranda gretimoje gatvėje.
Kiek realiai kainuoja pasivažinėti
Kainodara visur panaši, bet ne identiška. Paprastai moki už atrakinimą ir tada už kiekvieną važiavimo minutę. Atrakinimas svyruoja apie 0,50–1 euro, minutė – nuo 0,15 iki 0,25 euro priklausomai nuo operatoriaus ir laiko (naktį dažnai brangiau). Tai reiškia, kad 15 minučių kelionė iš senamiesčio iki Žirmūnų gali kainuoti apie 3–4 eurus – panašiai kaip taksi minimumas, bet be laukimo.
Verta žinoti apie abonementus. Jei paspirtuku važinėji dažnai, beveik visos kompanijos siūlo mėnesinius planus – už fiksuotą kainą (dažniausiai 15–25 eurai per mėnesį) gauni tam tikrą skaičių nemokamų atrakinimų arba pigesnę minutę. Studentams kai kada būna nuolaidos, tad verta patikrinti programėlėje skiltį „pasiūlymai“ prieš perkant vienkartinę kelionę.
Dar vienas dalykas, kurį daug kas pamiršta – jei paspirtuką paliksi ne parkavimo zonoje arba baigsi kelionę kur nors netvarkingai, kai kurios kompanijos ima papildomą mokestį už netinkamą parkavimą. Suma nedidelė, kokie 5 eurai, bet nemalonu sumokėti tik dėl to, kad neprisijungei prie žemėlapio ir nepatikrinai, ar stovi geltonai pažymėtoje zonoje.
Amžiaus ir dokumentų reikalavimai
Lietuvoje elektriniu paspirtuku viešuoju keliu ar šaligatviu leidžiama važiuoti nuo 16 metų, tačiau visos nuomos kompanijos savo taisyklėse reikalauja registruotis su banko kortele, kuri savaime jau atsijoja mažiausius. Praktikoje registruotis programėlėje gali ir jaunesnis žmogus, jei turi kortelę, bet formaliai atsakomybė – ant registruoto vartotojo pečių.
Svarbu: jei paspirtuku sukelsi žalą ar patirsi nelaimingą atsitikimą būdamas jaunesnis nei 16 metų, tai jau ne tik administracinė, bet ir civilinė atsakomybės problema, kurią spręs tėvai. Tad geriau paauglio nesiųsti su tėvų telefonu užsiregistravus – jei kas nutiks, situacija tampa gerokai painesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kur galima ir kur negalima važiuoti
Čia dažniausiai kyla nesusipratimų. Vilniaus taisyklės skiria kelis atvejus:
- Dviračių takuose – važiuoti galima ir tai yra rekomenduojamas variantas, kai jis yra šalia.
- Šaligatviuose – leidžiama, jeigu greitis neviršija 20 km/h ir nekliudai pėstiesiems. Praktiškai tai reiškia, kad turi sulėtėti prie žmonių, o ne lėkti pro juos.
- Gatvėse (važiuojamojoje dalyje) – galima tik ten, kur leistinas greitis iki 50 km/h, ir tik jei nėra šalia dviračių tako ar tinkamo šaligatvio.
- Pėsčiųjų zonose senamiestyje – dauguma operatorių automatiškai riboja greitį iki 6–8 km/h, kai GPS aptinka, kad esi centre. Paspirtukas tiesiog sulėtėja pats, net jei stumsi rankeną iki galo.
Maksimalus leistinas greitis paspirtukui apskritai – 25 km/h, ir dauguma nuomojamų modelių jį techniškai riboja, tad nusipirkti asmeninį ir „paspausti“ greičiau nepavyks legaliai.
Kur galima palikti paspirtuką
Vilnius įsivedė parkavimo zonas – programėlėje matai žemėlapį su pažymėtomis vietomis, kur baigus kelionę privalai palikti paspirtuką. Tai daugiausia aikštelės prie stotelių, sankryžų, prekybos centrų. Jei paliksi bet kur kitur – pavyzdžiui, tiesiog ant šaligatvio pačiame viduryje arba prie namo įvažiavimo – programėlė gali neleisti užbaigti nuomos arba nubaus papildomu mokesčiu.
Praktinis patarimas: prieš važiuodamas pažiūrėk žemėlapyje, ar netoli tikslo yra parkavimo zona. Kartais teks paeiti papildomus 100–200 metrų iki artimiausios leistinos vietos, bet tai geriau, nei rizikuoti baudos mokesčiu ar tuo, kad kitą kartą tavo paskyra bus apribota.
Žiemos sezonas ir kada paspirtukai dingsta iš gatvių
Kiekvieną rudenį kartojasi ta pati istorija – lapkričio pradžioje paspirtukai staiga išnyksta. Dauguma operatorių sustabdo paslaugą, kai temperatūra nuolat krenta žemiau nulio arba prasideda šlapdriba ir sniegas. Priežastis paprasta – ratai neturi tokio sukibimo kaip dviračio ar automobilio, o baterijos šaltyje veikia prasčiau ir greičiau nusenka.
Sezonas įprastai grįžta kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, priklausomai nuo oro. Jei planuoji kelionę žiemą ir tikiesi paspirtuko – geriau iš anksto pasitikrink programėlę, nes gali tiesiog nerasti nė vieno aktyvaus taško žemėlapyje, net jei vasarą jų būdavo šimtai.
Ką daryti, jei paspirtukas sugedęs ar baterija tuščia
Programėlėse yra mygtukas pranešti apie problemą – juo verta naudotis, nes už sugedusį ar netinkamai veikiantį transportą kartais grąžina dalį pinigų arba duoda nemokamą kodą kitai kelionei. Jei baterija rodo mažiau nei 10 procentų, geriau tokio paspirtuko net neatrakinti – kelionė gali nutrūkti pačiame kelyje, o mokėti vis tiek teks už sugaištą laiką.
Taip pat verta patikrinti padangas ir stabdžius prieš sėdant – jei ratas atrodo tuščias arba stabdžiai neveikia iškart paspaudus svirtelę, geriau eiti prie kito paspirtuko, nei rizikuoti gatvėje.
Kelios smulkmenos, kurios sutaupys pinigų ir nervų
Vienas dalykas, kurį retas žino – jei kelionę baigsi anksčiau nei planavai, kai kurie operatoriai leidžia „pristabdyti“ nuomą trumpam (pavyzdžiui, užėjus į parduotuvę), mokant mažesnį pauzės tarifą vietoj pilno važiavimo tarifo. Tai naudinga, jei kelionė su sustojimais, o ne tiesiai iš taško A į tašką B.
Antra – šalmas. Įstatymas jo nereikalauja suaugusiems, bet daugelis kompanijų programėlėje primena apie saugumą. Jei turi savo šalmą – neškis, ypač jei planuoji važiuoti vakare, kai matomumas prastesnis, o gatvės Vilniuje ne visur idealiai lygios, ypač senamiesčio grindinys.
Vietoj klasikinės pabaigos – ką tikrai verta įsiminti
Jei reikėtų sutraukti visą šitą tekstą į kelis sakinius, kuriuos verta pasilaikyti galvoje eilinį kartą atrakinant paspirtuką Vilniuje – štai jie. Visada tikrink parkavimo zoną prieš pradėdamas ir baigdamas kelionę, nes tai tiesiogiai veikia tavo piniginę. Nepamiršk, kad centre greitis bus automatiškai ribojamas, tad neskubėk stebėtis, kodėl paspirtukas „nenori“ greičiau. Rinkis abonementą, jei matai, kad važinėji dažniau nei kartą per savaitę – matematika greitai parodys, jog tai apsimoka. Ir galiausiai – žiemą tiesiog užmiršk apie paspirtukus iki pavasario, geriau iškart planuok kitą transportą, nei nervintis prie tuščio žemėlapio.
Vilnius kaip miestas paspirtukams tikrai pritaikytas – nedidelis, plokščias (bent centro dalis), su neblogai išvystytais dviračių takais. Belieka tik nepamiršti taisyklių ir nesitikėti, kad gatvė priklauso tik tau – tada ir kelionė bus greita, pigi ir be jokių netikėtų staigmenų sąskaitoje.
