A. Applebaum knyga yra įdomi tuo, kad pagrindinis dėmesys joje yra skiriamas ne politiniams lyderiams, kurių vardai visų pirma ir yra siejami su pavojais liberaliajai demokratijai – Viktorui Orbanui, Jaroslawui Kaczynskiui, Donaldui Trumpui, o juos įgalinantiems aplinkos žaidėjams, kurių dalis buvo A. Applebaum bičiuliai ar bendradarbiai.

Dar Williamas Shakespeare`as tokiose dramose kaip „Ričardas III“ genialiai atskleidė, kaip prie tironijos įsigalėjimo prisideda kylantį autoritarą supantys įgalintojai. Dalis suteikia tironui kelią iš baimės, dalis apsigauna nuoširdžiai patikėdami dalijamais pažadais, dalis ramina save, kad niekas iš tiesų nepasikeis ir vienas žmogus yra per menkas, kad sugriautų visą sistemą. Kai kurie yra idėjiniai bendrai, kai kurie paprasčiausi oportunistai, suvokiantys reikalo esmę, tačiau manantys, kad besikeičianti situacija jiems gali suteikti didesnį išlošį nei kad jie galėtų pasiekti dabartinėmis sąlygomis, o dar viena dalis naudojasi pasitaikiusia galimybe atkeršyti sistemai, kuri, jų manymu, tinkamai jų neįvertino, nesuteikė deramos pozicijos.

Pastarosios grupės atsiduria ir A. Applebaum dėmesio centre. Veikėjai čia jau ne fikciniai, o realūs – nuo užvaldyto Lenkijos visuomeninio transliuotojo simboliu tapusio Jaceko Kurskio (tyrimai rodo, kad prieš šiuos Lenkijos prezidento rinkimus TVP kanalo pagrindinėje naujienų laidoje 97 proc. naujienų apie perrinkimo siekusį Andrzejų Dudą buvo teigiami, o 87 proc. naujienų apie jo oponentą Rafalą Trzaskowskį – neigiamos) iki Viktoro Orbano režimo istorinės atminties politikos architektės Marios Schmidt ir kitų.

Knygoje cituodama rumunų autorių Mihailą Sebastianą, kuris tarpukariu aprašė, kaip jo kolegos rumunų intelektualai pamažu pasidavė fašizmo vilionėms ir iš europiečių, dievinančių Proustą ir keliaujančių po Paryžių ir kitus Europos metropolius, virto žemės ir kraujo ideologijos išpažinėjais, ir prancūzų mąstytoją Julieną Bendą, 1927 metais parašiusį žymųjį traktatą „Intelektualų išdavystė“, kuriame kritikavo autoritarų klapčiukais ir propagandistais pasirengusius būti intelektualus, A. Applebaum meta kaltinimus savojo laikmečio intelektualams, buvusiems savo bendražygiams, kurie, anot jos, šiandiena išduoda liberaliosios demokratijos idealus ir renkasi aptarnauti ją palaipsniui plyta po plytos ardančias politines jėgas.

AUTORITARIZMO GUNDYMAI VISADA SU MUMIS

Teigdama, kad dėl jų kaltės liberali demokratija šiandien išgyvena krizę, autorė savo knygoje nesiekia pateikti vieno visa apimančio tokios būklės paaiškinimo ar formuluoti universalaus problemos sprendimo būdo. A. Applebaum apsiriboja teiginiu, kad, susidarius reikiamoms sąlygoms, kiekviena visuomenė gali atsigręžti prieš demokratiją. Anot jos, istorija rodo, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Demokratija nėra pasiekiama kartą ir visiems laikams, kaip galbūt norėjo tikėti tie, kuriuos kitas žymus istorikas Timothy Snyderis yra pavadinęs neišvengiamybės politikos išpažinėjais, įtikėjusiais istorijos pabaigos ir neišvengiamo liberaliosios demokratijos triumfo, lemiamo ne mūsų asmeninių pasirinkimų, o tam tikrų socialinių, ypatingai ekonominių procesų veikimo, idėja.

Anot A. Applebaum, pagrindinis pavojus demokratijai kyla iš dalyje visuomenės gyvuojančio autoritarinio polinkio, kuris gali būti būdingas ne tik eiliniams žmonėms, tačiau ir jos kritikuojamiems intelektualams. Tai nėra įgimtas polinkis, jis veikiau įgyjamas, kai tam tikrų pokyčių, išbandymų akivaizdoje žmogus radikalizuojasi. Toks autoritarinis polinkis atmeta pliuralizmą ir už viską aukščiau iškelia homogeniškumo ir tvarkos siekį. Jei pliuralizmas byloja, kad tauta niekada neprabyla vienu balsu, o jai svarbiausia yra susitarti dėl bendrabūvio taisyklių, kuriomis remiantis vyksta laisvas pokalbis ir sutarimo paieškos, tai autoritarinis mąstymas negali pakęsti kompleksiškumo ir, prisiimdamas teisę kalbėti visumos vardu, atmeta kitus balsus kaip nelegitimius – antitautinius, antivalstybinius ir pan. Taip demokratija iš pradžioje nupasakoto M. Ignatieffo idealo, bylojančio apie pastangą rasti bendrą kalbą, tampa monologu, kuriame kitaip manantieji netenka balso.

SKIRTINGI-VIENODI RADIKALAI

A. Applebaum akcentuoja, kad autoritarinis polinkis nusako ne konkrečią ideologiją, o tik mąstymo būdą. Vadinasi, jis gali būti būdingas tiek kairės, tiek dešinės radikalams. Tiesa, istorikė pabrėžia, kad nors kairieji radikalai ir siautėja dalyje Vakarų universitetų, norėdami primesti profesoriams žodžio ir tyrimų laisvės apribojimus, nors jie ir rengia raganų medžiokles socialiniuose tinkluose tiems, kurie peržengė jų bandomas primesti ideologines normas, tačiau kol kas šiandieniame Vakarų pasaulyje valdžioje įsišaknyti pavyko tik dešiniesiems radikalams. Tačiau šiuo atveju svarbu suvokti tai, kad abiejų pusių radikalai yra vienodi būtent savo autoritariniu polinkiu, kurį tiesiog užpildo skirtingu turiniu. Tiek vieni, tiek kiti yra grėsmė ne tik liberaliajai demokritijai, tačiau žodžio, minties laisvei apskritai.

Dešiniuosius radikalus knygos „Demokratijos saulėlydis“ autorė laiko labiau primenančiais ne Edmundo Burke`o tipo konservatorius, atsargiai žvelgiančius į staigius pokyčius ir dėl to itin vertinančius institucinę santvarką, apsaugančią nuo įvairiausių radikalų siūlomų revoliucijų, o bolševikus, kurie savo tikslų siekia apeidami, pamindami ar tiesiog griaudami egzistuojančias institucijas. A. Applebaum aprašo, kaip palaipsniui, prisidengiant visuomenei peršama mintimi, kad yra tiesiog ydinga kliūtis, neleidžianti įkūnyti demoso valios, yra naikinama stabdžių ir atsvarų sistema. Knygoje ji kalba apie tai, kaip naujieji autoritarai manipuliuoja susipriešinimu ir, užuot siekę kuo platesnio visų piliečių susitarimo dėl to, kas mes esame kaip pilietinė tauta, siaurina „mes“ apibrėžimą. Prisiminkime kad ir Jaroslawo Kaczynskio prieš Lenkijos prezidento rinkimų antrąjį turą išsakytą mintį, kad su jo vadovaujamos partijos kandidatu kovojęs R. Trzaskowskis neturi lenkiškos sielos.

Kalba ji ir apie tai, kaip liberaliosios demokratijos idealu buvusi meritokratinė sistema, kurioje kiekvienas turėtų būti vertinamas ir apdovanojamas pagal gebėjimus ir pasiekimus, palaipsniui yra perkonstruojama į nepotistinę sistemą, kurioje svarbiausiu kriterijumi tampa lojalumas partijai, lyderiui. Svarbios ir A. Applebaum įžvalgos apie augantį atkuriamosios nostalgijos vaidmenį, kai visuomenei pardavinėjami vaizdiniai apie prarastą aukso amžių, kurį vis tik dar galima susigrąžinti su sąlyga, kad bus susitvarkyta su visais, kurie kalti dėl jo netekimo. Aptaria autorė ir žiniasklaidos vaidmenį jai tampant ne objektyvia įvykių nušvietėja, o politine žaidėja.

KONSENSUSO PAIEŠKOS

Natūralu, kad knygos pasirodymas sukėlė ne tik pagyrimų bangą, tačiau ir iššaukė kritikos strėles. Viena rimčiausių pastabų – savirefleksijos stygius. Esą ji kalba apie tai, kaip keitėsi buvę jos bičiuliai ir bendražygiai, tačiau nesugeba įsivertinti savo pačios pokyčio. A. Applebaum kritikuojama ir už tai, kad knygoje negeba kritiškai pažvelgti į savo vyro R. Sikorskio politinį vaidmenį atvedant Lenkiją iki dabartinės situacijos. Dar kiti užsimena apie tai, kad galbūt knyga ir yra įdomi kaip memuarai, tačiau ji neprideda kažko esmingai naujo, siekiant suvokti demokratijai kylančius iššūkius, tuo labiau nesiūlo nieko, kas padėtų spręsti problemą.

Tačiau autorė, kaip ir minėjau, ir nesiekia pasiūlyti receptų, instrukcijų, kaip apsaugoti demokratiją. Ji teigia, kad vien stabdžių ir atsvarų sistemos demokratijai apsaugoti nepakaks. Reikalingas piliečių įsitraukimas, dalyvavimas, kova, kuri būtų nukreipta į konstitucinės santvarkos apsaugojimą.

Vis tik ne veltui pradžioje pacitavau M. Ignatieffo mintį apie demokratiją kaip skirtingųjų bandymą susikalbėti. Ne veltui ir pati A. Applebaum savo knygą pradeda kalbėdama apie išsiskyrimą su draugais, su kuriais nebeišeina susikalbėti. Pokalbis, ieškant sutarimo, neišvengiamai veda į kompromiso paieškas. A. Applebaum savo knygoje taikliai pastebi, kad dalis buvusių jos bendražygių nuo liberalios demokratijos atsitraukė laikydami ją pernelyg minkšta, negebančia priimti svarbių sprendimų ir nuolat įstrigusia sutarimo paieškose ir taip nuolaidžiaujančia įvairiausioms mažumoms. Taip kompromisas buvo paverstas silpnojo pozicija.

O štai kaip liudija minėta pradžios citata, kompromisas reikalauja stiprybės ne tik asmeniniu pavyzdžiu liudyti savąsias vertybes, tačiau kartu ir pripažinti, o prireikus net ginti kito žmogaus laisvę gyventi remiantis savo įsitikinimais. Kompromiso paieškos, siekiant atrasti būdą, kaip su savo skirtybėmis galime išbūti viename kambaryje neišmesdami vienas kito pro langą ar patys iš nevilties pro jį neiššokdami, kartu su stabdžių ir atsvarų sistemos veiksmingumą garantuojančių institucijų apsauga turėtų tapti veiksmingu atsaku politikai, besiremiančiai grupės ABBA dainos žodžiais, kad „laimėtojas pasiima viską“ (The Winner Takes it All).

NUGALĖTOJAS PASIIMA VISKĄ?

„Mes žengiame į laikotarpį, kai politika tampa kitokia. Politika yra karas, vykdomas kitomis priemonėmis. Mes nenorime būti nužudyti, privalome išgyventi. Manau, kad šiandieninėje politikoje nugalėtojas pasiima viską“, – teigia Ispanijos radikalios dešinės partijos VOX atstovas Rafaelis Bardaji. Šie A. Applebaum kalbinto politiko žodžiai atskleidžia, koks yra tiesiausias kelias į vis gilėjančią poliarizaciją ir liberaliosios demokratijos krizę, kai nugalėtojas manosi turintis teisę vienašališkai keisti pačias demokratinio žaidimo taisykles, kad išsilaisvintų, naikintų apribojimus savo galios raiškai.

Tai nėra tik teorinis pasvarstymas. Prisiminkime Lenkijos prezidento rinkimus, kuriuose faktiškai prireikė fotofinišo. Ar tokia menka perrinkimo siekusio prezidento Andrzejaus Dudos pergalė suteikia valdantiesiems galimybę užtraukti „The Winner Takes it All“ ir griebtis reformų, kurios kelia nerimą ne tik ženkliai daliai visuomenės, tačiau ir ES, ar veikiau skatina vardan bendrojo gėrio ieškoti sutarimo su pralaimėjusia stovykla?

O Brexito atvejis, kai pasitraukimo iš ES šalininkai taip pat iškovojo minimalią pergalę? Ar tai yra mandatas vykdyti net ir kietąjį išstojimo scenarijų, ar vis tik ženklas, kad, derantis su Briuseliu dėl išstojimo,nedera pamiršti tų 48 proc., kurie siekė likti Sąjungoje, ir dėl to ieškoti kuo minkštesnio nusileidimo? Atsakymai į šiuos klausimus liečia ne tik šiuos konkrečius balsavimus, tačiau demokratijos kokybės klausimą apskritai.

A. Applebaum savo knygoje cituoja graikų politikos mokslų atstovo Stathys Klyvas žodžius, kad po 1990 metų sekęs liberalizmo triumfo laikotarpis veikiau buvo išimtis nei taisyklė, nes vienybė, anot jo, yra anomalija, o poliarizacija yra norma. Skepticizmas dėl liberalios demokratijos taip pat esą yra norma, o autoritarizmo gundymai yra amžini. Šiame kontekste konsensuso paieškos, pagarba ne tik demokratinėms institucijoms, tačiau ir nerašytoms normoms gali atrodyti kaip donkichotiška, tačiau kilni ir riteriška pozicija, skatinanti peržengti mus skiriančias sienas, skatinanti apsiriboti vardan kito, kad būtų gerbiamos jo teisės ir laisvės, kad būtume laisvų žmonių bendruomenė.

Pradėjusi knygą pasakojimu apie vieną naujųjų metų vakarėlį, A. Applebaum ją užbaigia 2019 metų Naujametiniu vakarėliu, į kurį susirinko ir dalis pirmojo dalyvių, o prarastus draugus pakeitė nauji. Istorija nesibaigia, nesibaigia išbandymai. Tačiau viltis niekada nemiršta.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT