MATAS BALTRUKEVIČIUS, VILNIAUS POLITIKOS ANALIZĖS INSTITUTO ASOCIJUOTASIS ANALITIKAS
16/12/2020
Nors šiuo metu pagrindinė aktualija Lietuvoje neabejotinai yra kova su COVID-19, bet paskutines keletą savaičių nemažai dėmesio sulaukė ir vyriausybės formavimas. Labiausiai buvo laukiama gruodžio 4-osios prezidento verdikto dėl ministrų kabineto sudėties. Prezidentui užkliuvo dvi kandidatūros – Dalios Miniataitės (teikta į žemės ūkio ministres) ir Kasparo Adomaičio (teiktas į susisiekimo ministrus). Prezidentas pažymėjo, kad šie kandidatai stokoja vizijos ir pagrindinių problemų išmanymo. Formuluotė gana abstrakti ir veikiausiai pritaikoma ir ne vienam iš tų, kurių kandidatūros galiausiai buvo patvirtintos. Bent iki susitikimų su prezidentu viešojoje erdvėje netrūko skepticizmo ir dėl Simono Gentvilo, Simono Kairio, Evelinos Dobrovolskos kandidatūrų, o prezidentas per savo atstovą spaudai beveik po kiekvienos susitikimo rasdavo prie ko prikibti.
Ūkininkų bendruomenė į Dalios Miniataitės teikimą reagavo teigiamai. Prezidentas pasigedo kandidatės vizionieriškumo. Geras valstybės tarnautojas nebūtinai bus geras ministras, iš jų reikalaujama skirtingų dalykų. Žemės ūkis išgyvena transformacinį periodą, naujų iššūkių kelia Europos žaliasis kursas. Turbūt todėl antrasis I.Šimonytės pasirinkimas ir buvo Kęstutis Navickas, o ne Tėvynės sąjungos (TS-LKD) veteranai Kazys Starkevičius ar Edmundas Pupinis. Dabartinės sąlygos iš žemės ūkio ministro reikalauja daugiau negu anksčiau. Aplinkosaugos ekspertas K.Navickas žemdirbiams ne toks patogus kandidatas – žaliųjų ir ūkininkų interesai dažnai nesutampa, bet atsižvelgiant į artimiausius iššūkius, atrodo tinkamas darbui.
Nors Kasparas Adomaitis turi nemažą miestų analitiko darbo patirtį, bet buvo teiktas vadovauti į labai sudėtingą postą. Sritis kompleksinė – visų rūšių transportas, ryšiai, komunikacijos. Jame veikia daug skirtingų interesų grupių ir gausu įsisenėjusių problemų. Marius Skuodis turi daugiau vadovaujančio darbo patirties ir turbūt yra geresnis pasirinkimas. Viena iš didžiųjų intrigų buvo prezidento apsisprendimas dėl Arūno Dulkio. Nors šis norėjo ir toliau vadovauti Valstybės kontrolei, bet šių metų pavasarį prezidento nebuvo pateiktas antrai kadencijai. Prezidentūra sprendimą komunikavo kaip pasirinkimą iš gero ir geresnio, o paskirtąjį kontrolierių Mindaugą Macijauską pavadino ambicingesniu. Laukta, koks G.Nausėdos sprendimas bus šį kartą.
Greičiausiai tai, kad A.Dulkys buvo patvirtintas, lėmė du faktoriai. Pirma, pats kandidatas buvo ryžtingai ginamas I.Šimonytės, ji prisiėmė asmeninę atsakomybę dėl ministro. Antra, prezidentas suvokė, kad nepaskirdamas kandidato sukels nemenką audrą viešojoje erdvėje – visuomenėje A.Dulkys turi puikią reputaciją. Galutinis prezidento verdiktas buvo gana dviprasmiškas. Prezidentas teigė, kad abejonės kilo ne dėl A.Dulkio ilgalaikės vizijos, bet artimiausių darbų. Tačiau pasakydamas, kad norėtų dėl kandidato klysti, prezidentas pademonstravo, jog A.Dulkiu nelabai pasitiki. Dar iki susitikimų su ministrais svarstyta, kiek Dainiui Kreiviui ir Gintarei Skaistei gali pakenkti praeities istorijos. D.Kreivys ūkio ministro posto neteko tada, kai skyrė paramą mokyklų renovacijos darbams, kuriuos turėjo atlikti su jo motina susijusi bendrovė. G.Skaistės šeima (politikės vyras Audrius Skaistys kaltę vertė savo tėvui) daržu buvo pavertusi valstybinės žemės plotą. Jeigu prezidentui dėl kitokių priežasčių D.Kreivio ar G.Skaistės kandidatūros būtų pasirodžiusios netinkamos, jis galėjo nuspręsti pretekstu netvirtinti pasirinkti praeities šešėlius, bet to nepadarė.
Praėjusios savaitės pabaigoje LRT Tyrimų skyrius paviešino ir klausimų keliančią istoriją, kai vietoje socialinių būstų ir bendruomenės centro Jeruzalėje išdygo daugiabutis, pastatytas įmonės, kurios nemažą dalį akcijų turi D.Kreivys. Tačiau tai prezidento verdikto nepakeitė. Klausimų kėlė ir pats Vyriausybės formavimo procesas. Įprastai po susitikimų su kandidatais buvę šalies vadovai taip detaliai savo įspūdžių žiniasklaidai nepateikdavo. Dabar po kiekvieno susitikimo prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis pateikdavo šalies vadovo poziciją. Beveik visais atvejais – su nemenkomis kritikos dozėmis. Bent jau anksčiau viešumoje negirdėjome ir apie ankstesnių prezidentų patarėjų susitikimus su kandidatais. Po vieno iš susitikimų su G.Nausėda pati I.Šimonytė ministrų atrankos procesą apibūdino kaip neįprastą.
Ministrų kabineto formavimas galėjo pasirodyti užtęstas. Prezidentas mėgino kurti papildomą ažiotažą – lapkričio 30-ąją susitikęs su A.Dulkiu žadėjo pranešti savo sprendimą dėl jo kandidatūros jau kitą dieną, tačiau sulaukėme tik gruodžio 4-ąją, kai buvo skelbiamas bendras verdiktas ministrų kabinetui. Patys susitikimai truko septynias darbo dienas. 2016 m. Daliai Grybauskaitei prireikė tik trijų darbo dienų. Visgi, didelės praktinės reikšmės tai, kad pokalbiai užtruko, neturėjo. Seimas pritarė I.Šimonytės kandidatūrai į premjeres lapkričio 24 dieną, jau kitą rytą prezidentas pasirašė skyrimą ir pavedė suformuoti Vyriausybę. Seimo plenariniai posėdžiai vyksta dvi dienas per savaitę – antradieniais ir ketvirtadieniais. Nuo lapkričio 24 iki gruodžio 2 dienos Seimas neposėdžiavo dėl COVID-19 protrūkio.
Ministrų kabinetas įgaliojimus veikti gauna tada, kai prezidentas patvirtiną jo sudėtį, o Seimas pritaria Vyriausybės programai. Taigi, anksčiausiai Vyriausybės programa teoriškai galėjo būti pradėta svarstyti gruodžio 3 dieną (nors nežinome, ar Vyriausybė jau būtų pasiruošusi pateikimui), antra anksčiausia diena yra gruodžio 8-oji, kada svarstymas ir prasidėjo. Tad net jeigu prezidentas ir būtų patvirtinęs Vyriausybę gerokai greičiau, anksčiausias realistinis jos priesaikos laikas būtų buvusi gruodžio 8 diena. 2008 ir 2012 metais Vyriausybės programos svarstymas ir priėmimas užtruko dvi plenarinių posėdžių dienas. 2016 metais Dalia Grybauskaitė Vyriausybę patvirtino dar lapkričio 29 dieną, bet jos programa buvo patvirtinta tik gruodžio 13 dieną. Šiemet Vyriausybės programa ir pati Vyriausybė patvirtinta gruodžio 11 dieną.
Akivaizdu, kad prezidentas išmoko 2019-ųjų pamokas, kai paskyrė nuolat į skandalus klimpusį Jaroslavą Narkevičių susisiekimo ministru. Todėl šį kartą kartelė buvo iškelta aukščiau. Išsakydamas pastabas kone kiekvienam kandidatui, G.Nausėda kartu pasiliko teisę vėliau esant reikalui visuomenei priminti, kad turėjo abejonių ir skandalų atveju daugiau atsakomybės reikalauti iš premjerės. Valdantieji buvo nuolankūs ir tai galima suprasti. Esama padėtis tiek sveikatos, tiek ekonomikos srityje gali reikalauti nepopuliarių sprendimų, tad prezidento parama labai svarbi ir tokia bus ateityje. Eiti į konfrontaciją su prezidentu nėra tinkamas laikas. Lietuvai svarbu, kad santykiai tarp vyriausybės ir prezidento išliktų konstruktyvus ir toliau.