Baltrukevičius: Šaltyje pasiklydęs Prezidentas

MATAS BALTRUKEVIČIUS, VILNIAUS POLITIKOS ANALIZĖS INSTITUTO ASOCIJUOTASIS ANALITIKAS 
15/02/2021
Darbą pradėjus naujai išrinktam Seimui, sąskaitas su opozicija ėmė suvedinėti naujieji valdantieji. Šis etapas atrodo jau praeityje, bet estafetę iš valdančiosios koalicijos perėmė prezidentas. Prezidentas Gitanas Nausėda buvusio Vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno neskiria teisėju, ant atsarginių suolelio laukti reikšmingesnių paskyrimų palikti buvęs šalies diplomatijos vadovas Linas Linkevičius bei buvęs krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis.
Pagal Konstituciją dėl teisėjų ir ambasadorių skyrimo sprendžia prezidentas. Bene daugiau diskusijų už patį G.Nausėdos sprendimą kelia jo argumentacija, kad trims buvusiems ministrams reikalingas politinis atšalimas. Politinis atšalimas Vakarų politinėje tradicijoje turi keletą reikšmių. Pirmoji, dar vadinama „besisukančių durų efektu“, apibūdina, tai, kad jau ne vieną dešimtmetį aukštas pareigas ėję politikai, nusprendę baigti politinę karjerą, neretai yra graibstomi verslo organizacijų, kurios nori panaudoti jų sukauptą patirtį ir ryšius (kai kuriose šalyse rūpestį kelia ir atvirkštinis procesas, kai verslo įstaigos siekia savo darbuotojus įtaisyti į vyriausybinius postus, kad jie vykdytų palankią politiką). Taip postus palikę asmenys gali panaudoti savo politinę įtaką spausdami vyriausybę ar naudodami slaptą informaciją, kurios neturi kiti.
Bene ryškiausiu pavyzdžiu laikomas buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis. Prabėgus vos šešiems mėnesiams po to, kai paliko vyriausybę, jis gavo aukštą postą dujotiekį „Nordstream“ tiesiančioje įmonėje, yra dar kelių stambių įmonių valdybos narys ar konsultantas. Plačiai nuskambėjo ir Vokietijos Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi ministro Dirko Niebelio istorija. Politikas dirbo saugumo komitete, sprendusiame dėl Vokietijos ginklų eksporto, o vėliau tapo vieno iš ginklų gamintojų lobistu.
Lobizmą reguliuojančios institucijos vis dažniau ragina vyriausybes priimti sprendimus, kurie reguliuotų tokias praktikas, tą ragina daryti ir Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD). 2015 m. Vokietijos parlamentas nustatė, kad ministras ar viceministras, kuris 18 mėnesių po pasitraukimo nori įsidarbinti verslo organizacijoje, turi apie tai pranešti vyriausybei. Ši gali uždrausti, jeigu buvęs politikas įsidarbina sektoriuje, kurį anksčiau reguliavo ir kyla grėsmė, kad gali nutekėti jautri informacija arba buvęs politikas naudodamasis kontaktais gali spausti sprendimų priėmėjus. Kai buvo diskutuojama dėl šio sprendimo, „Transparency International“ Vokietijos biuras siūlė laikotarpį prailginti iki trejų metų. 2018 m. liepą Europos parlamento tyrimų tarnybos išleistoje analizėje „Revolving doors in the EU and US“ nustatyta, kad „besisukančių durų efekto“ užkardymas yra tarp interesų konflikto atmainų, kuriose reguliavimo šalyse narėse trūksta labiausiai.
Daugelyje kitų senųjų ES narių galioja panašios tvarkos – ribojimai trunka 1–3 metus, paprastai paliekama teisė prašyti išimties. Visgi G.Nausėdos idėjos apie politinį atšalimą primena ne Europos šalių, bet Kanados atvejį. Kanadoje buvę ministrai dvejus metus negali dirbti verslo institucijose, susijusiose su sritimi, kurią koordinavo (ir penkerius metus užsiimti lobistine veikla), o žemesnio rango politiniai pareigūnai – metus. 2018 m. šalies federalinis Etikos komisaras išaiškino, kad politinis atvėsimas apima ir pareigas valstybinėje tarnyboje. Kanadoje toks sprendimas sukėlė nevienareikšmes reakcijas kaip galimai pažeidžiantis viešąjį interesą ir trukdantis pritraukti talentus. Tiesa, Etikos komisaras kartais patenkindavo ir prašymus taikyti išimtis.
Dabar Lietuvoje galioja draudimas (įtvirtintas Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme) postą palikusiems pareigūnams metus dirbti institucijose dėl kurių finansavimo, veiklos kontrolės ar priežiūros priėmė sprendimus per paskutinius 12 mėnesių. Taip pat draudžiama metus atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims savo buvusioje darbovietėje (ar įstaigų sistemoje, jeigu buvusi darbovietė tokiai priklauso).
Didesnių apribojimų, susijusių su verslo struktūromis, nėra. Dabartinė padėtis Lietuvoje tokia, kad ne vienas neperrinktas Seimo narys ar netekęs darbo ministras yra viešai kalbėjęs apie sunkumus rasti naują darbą. Tad griežtesni politinio atšalimo reikalavimai kol kas gal ir neatrodo pirmo būtinumo, bet padėtis ateityje gali keistis.
Antroji prasmė, kuria vartojimas atšalimo terminas, yra principas, kad galutinę atsakomybę už šalies strateginius gynybos ir saugumo sprendimus turi prisiimti civiliai. Pavyzdžiui, JAV kariškis į Pentagono vadovus gali pretenduoti tik prabėgus septyneriems metams po pasitraukimo į atsargą. Tiesa, Kongresas gali padaryti išimtį. Taip nutiko su dabartiniu Gynybos sekretoriumi Lloydu Austinu, Donaldo Trumpo 2017 m. paskirtu Jamesu Mattisu. Nors abu šie buvę generolai šalyje turi puikią reputaciją, netrūko ir balsų, kurie kritikavo sprendimą kaip galintį turėti neigiamų pasekmių civilių ir kariškių santykiams. Tvarka JAV viena griežčiausių, bet panašūs principai taikomi ir kitose šalyse.
Lietuvoje įstatymu įtvirtinta, kad krašto apsaugos ministras, vidaus reikalų ministras, krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministerijų viceministrai ir Valstybės saugumo departamento vadovas gali būti tik civiliai asmenys. Kariai ir žvalgybos pareigūnai negali būti politinių partijų nariai (išskyrus karius savanorius arba esančius atsargoje, tačiau ir šie negali akcentuoti kario statuso ir juo naudotis) ir dalyvauti politikoje.
Tad su tikruoju atšalimo atveju G.Nausėda susidūrė jau tada, kai į savo komandą pasikvietė ką tik kadenciją baigusį generolą Joną Vytautą Žuką. Vakaruose įprasta ne tik į gynybos ministro, bet ir šalies vadovo patarėjo nacionaliniam saugumui pareigas skirti civilius, o ne ką tik antpečius nusisegusius kariškius, taip neleidžiant išaugti kariuomenės įtakai.
Ateitis parodys, ar atlaidesnis G.Nausėda bus ir kitiems savo bendražygiams. Vis daugiau kalbama apie tai, kad jo patarėjas Simonas Krėpšta gali būti bus teikiamas vadovauti Lietuvos bankui. Prezidento rinkimų štabo atstovą Briuselyje Vygandą Jankūną G.Nausėda norėjo matyti ambasadoriumi prie ES. Tiesa, šiuo požiūriu prezidentas ne per daugiausia skirtųsi nuo savo pirmtakų. Prezidentė D.Grybauskaitė yra paskyrusi kelis savo patarėjus ambasadoriais be jokio atšalimo laikotarpio.
Tikroji atšalimo samprata menkai susijusi su G.Nausėdos nusistatymu prieš E.Misiūną, L.Linkevičių ir R.Karoblį. E.Misiūnas dirbo Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijose, kurios beveik nieko bendro su teismais neturi. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo 2015 m. buvo paskirtas Dalios Grybauskaitės ir jo noras grįžti į teismų sistemą suprantamas. Prezidentas turi teisę nuspręsti, ką skirti teisėjais, bet pasiteisinimas dėl politinio atšalimo neatrodo vykęs.
R.Karoblio ir L.Linkevičiaus atvejai primena Kanados atvejį. Abiejų diplomatinė patirtis yra didelė, kompetencija neabejoja nei valdantieji, nei opozicija. Jeigu įsitvirtintų Prezidento siūloma praktika, aukščiausio rango diplomatai vengtų ministrų ir viceministrų, kitų politinių postų, nes jie ateityje taptų kliūtimi toliau vystyti diplomatinę karjerą.
G.Nausėda klysta ir teigdamas, kad anksčiau atvejų, kai ministrai savo kėdes iškart išmaino į diplomatinius postus, nėra pasitaikę. 2012 m. lapkričio 26 dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino Algirdo Butkevičiaus suformuoto ministrų kabineto sudėtį ir tą pačią dieną oficialiai paskyrė ką tik kadenciją baigusį kultūros ministrą Arūną Gelūną ambasadoriumi prie UNESCO. Po penkių mėnesių nuo darbo vyriausybėje pabaigos ambasadoriumi Švedijoje tapo buvęs švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas. Linas Linkevičius ambasadoriaus prie NATO pareigas užėmė 2005 m. rugpjūtį, kai dar 2004 m. gruodį buvo krašto apsaugos ministru. Prezidentas turi teisę apsispręsti, tačiau visuomenė turėtų girdėti tikrąsias priežastis, o ne neįtikinančius pasiteisinimus.
Straipsnį taip pat galite rasti: 15min.lt