Baltrukevičius: Neleiskime, kad valdžią mums išrinktų programišiai

MATAS BALTRUKEVIČIUS, VILNIAUS POLITIKOS ANALIZĖS INSTITUTO ASOCIJUOTASIS ANALITIKAS
11/06/2021
Partijomis šiuo metu pasitiki 8 proc. Lietuvos gyventojų („Vilmorus“/„Lietuvos rytas“). Rezultatas pats kalba už save. Praėjusią savaitę naujienų portale „Delfi“ buvo paviešinta rinkimų reformos pataisų darbo grupės medžiaga. Tarp svarstomų pasiūlymų yra keletas, kurie vargu ar prisidėtų prie sistemos skaidrumo, o internetinio balsavimo įteisinimas potencialiai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Viena iš plačiausiai nuskambėjusių 2020 m. Seimo rinkimų istorijų – Andriaus Tapino inicijuota akcija „Viso gero, Valdemarai“, nukreipta prieš Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA-KŠS). Jos tikslas buvo raginti žmones dalyvauti rinkimuose akcentuojant tai, kad didelis rinkėjų aktyvumas LLRA-KŠS bus nenaudingas ir galimai sutrukdys patekti į Seimą. Nors rinkėjų aktyvumas pernykščiuose rinkimuose buvo net mažesnis negu prieš ketverius metus ir vargu ar galima A. Tapino kampaniją sieti su rezultatu, bet nekeista, jog šis įvykis išprovokavo diskusijas dėl tokių atvejų reglamentavimo.
Darbo grupė pritarė TS-LKD pasiūlymui, kad tretieji asmenys, vykdantys mokamą politinę reklamą, užsiimantys agitacija ir turintys biudžetą, turi registruotis ir deklaruoti lėšas, kaip tai daro patys kandidatai. Tačiau jeigu neįrodytas faktas, kad kandidatas ar partija prašė tokios pagalbos, į kampanijos išlaidas trečiųjų asmenų jų naudai išleistos sumos neįskaičiuojamos.
TS-LKD būtent tokį reguliavimą argumentuoja tuo, kad „dažnai kandidatas net nežino, kad apie jį buvo skleidžiama tokia informacija, jis nieko neprašė ar netgi nesutinka, kad apie jį būtų skleidžiama tokia reklama. Partijos ir kandidatai negali kontroliuoti savo išlaidų, nes negali numatyti, kokios ir kada sumos gali būti įtrauktos į jų išlaidų limitą, atsiradusios dėl trečiųjų asmenų veiklos.“
Tokia argumentacija iš dalies yra įtikinanti, bet ir paliekanti daug landų pažeidėjams. Neabejotinai būtų bandoma sudaryti slaptus susitarimus, kuriuos įrodyti gali būti labai sudėtinga. Potencialiai priėmus tokias pataisas atsivertų Pandoros skrynia – partijos mėgintų kurti iš pažiūros nieko bendro su jomis neturinčius juridinius asmenis, kurie užtikrintų galimybę išleisti kampanijai daugiau pinigų, negu leidžiama dabar. Jeigu jau bus pasirinkta eiti tokiu keliu, turėtų būti ir daugiau saugiklių, o ne vien paties prašymo fakto buvimas, kaip rašoma pasiūlymų sąvade.
Partijų finansavimo šaltiniams įtakos gali turėti ir TS-LKD pasiūlymas reglamentuoti partijų analitinių centrų veiklą. Jų steigėjais galėtų būti tik partijos. Tačiau prie finansavimo šaltinių be pačios partijos lėšų minimi ir europiniai politiniai fondai. Šiam sprendimui darbo grupė pritaria. Kaip diskutuotinas „Delfi“ medžiagoje pažymėtas Laisvės partijos (LP) pasiūlymas leisti ir pačioms partijoms gauti projektinį finansavimą iš ES valstybėse narėse veikiančių partijų, jas vienijančių organizacijų ir fondų. Siūloma nustatyti tokio finansavimo lubas ir neleisti finansavimo gauti veikloms, vykdomoms rinkiminiu laikotarpiu.
Šis klausimas yra diskutuotinas. Jeigu būtų priimtas tik TS-LKD pasiūlymas, natūraliai kyla klausimas, ar tikrai pavyks sukontroliuoti, kad europinės paramos šaltiniai būtų naudojami tik partijos analitinių centrų.
Be to, net jeigu ir pavyktų sukurti sistemą, kurioje būtų užtikrinta, kad šios dvi kišenės partijų nebūtų supainiojamos, galutinis naudos gavėjas yra tas pats. Ne visos partijos Lietuvoje apskritai priklauso europinėms partijų šeimoms. Šis pasiūlymas veikiausiai dar padidintų finansinę prarają tarp parlamentinių ir ne tokių sėkmingų partijų. Jau dabar veikianti partijų finansavimo tvarka, kai pagrindinis lėšų šaltinis – valstybės biudžetas, gerokai pablogino naujų politinių jėgų starto pozicijas. Atsižvelgiant į politinės korupcijos skandalus, toks sprendimas tikrai buvo reikalingas, tačiau reiktų bent jau nesiimti papildomų priemonių, kurios skatintų partinės sistemos uždarumą.
Be to, kiltų pavojus, kad kai kurias Lietuvos partijas imtųsi finansuoti prorusiškos ES politinės jėgos. Jeigu „Alternatyva Vokietijai“ rudenį pateks į Vokietijos parlamentą (o dėl to abejonių nėra), tai jų fondui „Desiderius Erasmus Foundation“ priklausys kasmetinė 70 milijonų eurų dotacija iš valstybės biudžeto. AfD skiria nemažai dėmesio tarptautiniams ryšiams ir turi kontaktų Lietuvoje, pavyzdžiui, jos atstovas dalyvavo partijos „Lietuva yra čia“ suvažiavime.
Dvylikoje ES šalių partijų finansavimas iš užsienio yra uždraustas, keturiose leidžiamas be didesnių ribojimų. Vienuolikoje šalių užsienio parama leidžiama, bet yra tam tikros sąlygos, pavyzdžiui, maksimalus aukų dydis ar leidimas gauti finansavimą tik iš europinių partijų grupių. Atskiras pasiūlymų blokas yra paskirtas internetiniam balsavimui. Savo pasiūlymus teikė Pasaulio lietuvių bendruomenė, „Global Lithuanian Leaders“, neįgaliųjų organizacijos. Visi šie subjektai pasisako už internetinio balsavimo įdiegimą. TS-LKD pasiūlymas šiame bloke labai konkretus – pirmą kartą internetinį balsavimą taikyti 2024 m. prezidento ir Europos parlamento rinkimuose, tačiau leisti balsuoti tik užsienio lietuviams.
Tikimybė, kad iki to laiko įvyks technologinis proveržis, kuris leis saugiai organizuoti internetinį balsavimą, yra nedidelė. Rinkimų rezultatų auditas vis dar yra neišspręstas klausimas, o jų rezultatai būtų labai geidžiamas laimikis Rusijos ar kitų nedraugiškų šalių programišiams. Balsavimo slaptumo reikalavimas net neleistų būti tikriems ar rezultatai nėra paveikti įsilaužimo. Net menkas įtarimas, kad rezultatais galėjo manipuliuoti mums nedraugiškų šalių įsilaužėliai, smarkiai kirstų per pasitikėjimą rinkimų sistema ir demokratijos veikimu Lietuvoje.
Daugelio žmonių naudojamos išmaniosios priemonės nėra pakankamai apsaugotos. Programišiai galėtų taikytis į pačius biuletenius, nulaužti internetinio balsavimo svetainę, kliudyti biuletenių patekimui į sistemą ar koreguoti sistemoje fiksuojamos balsų skaičius. Nors teoriškai internetinio balsavimo idėjos patrauklumą paskatino ir COVID-19 pandemija, tačiau JAV Federalinis tyrimų biuras pernai išreiškė susirūpinimą net ir dėl internetinio balsavimo pirminiuose rinkimuose, naudoto keliose JAV valstijose, o Masačiusetso technologijos instituto (MITI) mokslininkai negailestingai sukritikavo jų naudotas sistemas.
Daug kritikos sulaukia ir estiškoji sistema, daugelio Lietuvoje pasitelkiama kaip pavyzdys. Ne viena šalis, flirtavusi su internetinio balsavimo idėja, nuo jos jau atsitraukė. Estija vienintelė pasaulyje plačiai taiko internetinį balsavimą, dar dešimt šalių sistemas testuoja, naudoja antraeilės svarbos rinkimuose ar tik specifinėms rinkėjų grupėms. Rice‘o universiteto profesorius Danas Wallachas mato teorinę galimybę sukurti saugią sistemą, bet pabrėžia, kad toks tikslas sunkiai pasiekiamas. Reiktų, kad kelios dešimtys geriausių pasaulio informacinių technologijų ekspertų atidėję visus kitus darbus kartu dirbtų kelerius metus.
Tačiau ekspertas pabrėžia, kad niekas šiuo metu tuo nėra tiek suinteresuotas, jog tai galėtų tapti realybe. Netrūksta ir skeptikų, kurie mano, kad internetinis balsavimas niekada nebus plačiai naudojamas. Organizacijos „VoteAmerica“ vadovė Debra Cleaver teigia, kad jeigu internetinis balsavimas JAV būtų įvestas, tai reikštų, kad naują šalies lyderį parinks Rusija. Lietuvoje rizika tokiam scenarijui vargu ar būtų mažesnė. Be abejo, rinkimų reformos darbo grupė planuoja atlikti ir keletą labai svarbių veiksmų. Visų pirma – pasirūpinti tiesioginių merų rinkimų teisiniu sureguliavimu. Planuojama sulyginti visuomeninių rinkimų komitetų ir partijų teises ir pareigas, mažinti biurokratinę dalyvavimo rinkimuose naštą. Tačiau norisi tikėtis, kad nuo potencialiai pavojingų idėjų bus atsitraukta arba bent pasirūpinta rimtais saugikliais.
Straipsnį taip pat galite rasti: DELFI