Baltrukevičius: Kokia dešiniojo populizmo ateitis Lietuvoje?

MATAS BALTRUKEVIČIUS, VILNIAUS POLITIKOS ANALIZĖS INSTITUTO ASOCIJUOTASIS ANALITIKAS 
16/11/2020
Apie populizmą tiek Lietuvos, tiek pasaulio politikoje kalbama jau senokai. Daug dėmesio skiriama populistų programoms, jų retorikai, dažnai tokie politikai suvokiami kaip grėsmė visuomenei. Gerokai mažiau matome pastangų suprasti populizmo šaknis.
Populizmą suvokiantys kaip grėsmę, dažnai linksta žiūrėti į šį reiškinį kaip į laikiną fenomeną. Piešiamas paprastas vaizdas – ateitis priklauso liberaliam jaunimui, visi populistai anksčiau ar vėliau pasitrauks į istorijos sąšlavyną. Tačiau tai gerokai suprimityvintas vaizdas. Už Donaldą Trumpą, „Brexit“, Marine Le Pen, Matteo Salvini ar Victorą Orbaną tikrai nebalsavo vien pagyvenę, neišsilavinę savo gyvenimu nusivylę ir neturtingi vyrai. Populizmo klasifikacijų yra įvairių, dažniausiai išskiriamas kairysis ir dešinysis populizmas. Ryškesnių kairiojo populizmo apraiškų Europoje matėme po didžiosios praėjusio dešimtmečio ekonominės krizės, kai Pietų Europoje susikūrė kelios prieš taupymo politiką, korupciją ir politinį elitą protestuojančios kairiosios partijos (Graikijos „Syriza“, Ispanijos „Podemos“, Italijos 5 Žvaigždučių judėjimas), kurios gana greitai pasiekė neblogų rezultatų rinkimuose. Kairiojo populizmo atstovai skeptiškai žvelgia į kapitalistinę sistemą ir pagrindiniu uždaviniu laiko socialinio teisingumo įgyvendinimą.
Dešiniojo populizmo atstovai pagrindiniu tikslu laiko nacionalinės tapatybės, kuriai grasina imigracija, išlaikymą. Ekonominė nelygybė dešiniesiems taip pat rūpi, bet tai, skirtingai negu kairiesiems, nėra pagrindinis uždavinys. Jeigu kairiojo populizmo atstovai į ateitį žvelgia su viltimi, dešinieji dažniau idealizuoja praeitį, kuri geresnė už dabartį, o jeigu niekas nesikeis, ateitis bus dar blogesnė. Dešiniojo populizmo atstovams vieni sėkmingiausių metų buvo 2016-ieji, kai JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas, o Jungtinė Karalystė pasitraukė iš Europos sąjungos. Tai paskatino Batho universiteto lyginamosios politikos profesorių emeritą Rogerį Eatwell‘ą ir Kento universiteto politikos mokslų profesorių Matthew Goodwinas parašyti knygą „Nacionalpopulizmas: maištas prieš liberaliąją demokratiją“, kurioje jie analizuoja dešiniojo populizmo šaknis. Autoriai dešiniojo populizmo iškilimą aiškina per keturis didžiulius socialinius pokyčius, kurie neramina daug Vakarų pasaulio gyventojų. Pirma, jie atkreipia dėmesį į tai, kad liberalioji demokratija yra elitistinio pobūdžio – masės nesijaučia įtrauktos ir girdimos. Ypač tokį jausmą sustiprino Europos Sąjungos valdymo modelis, kuriam jau ne vieną dešimtmečių prikišimas demokratiškumo trūkumas. Dalis žmonių jaučiasi taip, lyg mažumos pradėtų diktuoti daugumai. Politinis elitas vis labiau išsilavinęs ir turtingas, bet vis sunkiau užmezga ryšius su išsilavinimo neturinčiais rinkėjais. Todėl auga nepasitikėjimas politikais ir institucijomis.
Antra, daugelis Vakarų šalių išgyvena nemažus etninius pokyčius dėl didelės imigracijos. Imama baimintis grėsmių nacionalinei tapatybei ir įprastam gyvenimo būdui. Autoriai pastebi, kad baimė neišlikti ne visada pagrįsta objektyvia šalių realybe – dažnai kitų valstybių patirtimi. Toks nerimas gana ryškus Lenkijoje ir Vengrijoje, kurios su masine imigracija nesusiduria. Pasak filosofo Ivano Krastevo, šių šalių valdantieji, eskaluoja nerimą, nors imigracijos mastai nedideli, taip nukreipdami dėmesį nuo tikrų problemų, tokių kaip emigracija.
Trečiasis pokytis – auganti pajamų nelygybė. Dauguma dešiniojo populizmo partijų rinkėjų turi darbą ir gauna didesnes nei vidutines pajamas, bet ekonominės transformacijos kelia jausmą, kurį autoriai įvardija „sąlyginio nepritekliaus“ vardu. Prie šio pokyčio priskiriama baimė dėl ateities – ne viena ekonominė studija rodo, kad dabarties jaunoji karta nebūtinai gyvens geriau už savo tėvus, daugelyje šalių išlieka nemaža pajamų nelygybė. Dauguma dešiniojo populizmo šalininkų nėra tarp skurdžiausių savo šalių gyventojų, tačiau nemano, kad sistema tarnauja jiems.
Ketvirtas procesas – neprisirišimas prie partijų. Klasikinei liberalios demokratijos erai būdingos stiprios tradicinės partijos, lojalūs rinkėjai. Dabar ryšiai trūkinėja, rinkimai tampa vis labiau neprognozuojamais. R.Eatwellas ir M.Goodwinas pabrėžia, jog labai svarbu į šias keturias tendencijas žvelgti kompleksiškai. Dešinieji populistai naudojasi padėtimi, jog daug žmonių nesijaučia atstovaujami tradicinių partijų ir stengiasi atliepti poreikį, parodyti, kad supranta jų baimes, įsiklauso ir atstovaus interesams. Autoriai nemato priežasčių, dėl kurių politinis elitas gali tapti mažiau uždaras, etniniai pokyčiai nelėtėja, modernizacija ir robotizacija atneš naujų iššūkių darbo rinkoms.
Kokios galimybės sulaukti dešiniojo populizmo stiprėjimo Lietuvoje?
Pirmasis socialinis pokytis, kurį autoriai apibrėžia kaip nepasitikėjimą, Lietuvoje labiausiai matomas per žemą pasitikėjimą Seimu. 67% piliečių šia institucija nepasitiki, o vertinančių palankiai – tik 29% („Baltijos tyrimai“). Prieš metus Eurobarometro atlikta apklausa parodė, kad demokratijos veikimu Lietuvoje pasitiki tik 43% piliečių (ES vidurkis – 56%). Tik 35% Lietuvos respondentų mano, kad šalyje atsižvelgiama į jų nuomonę, mažiau taip manančių yra tik Italijoje, Graikijoje ir Kipre. Visose šiose šalyse dešiniesiems populistams priskirtinos partijos turi vietų parlamentuose. Nors daugelyje tyrimų lietuviai yra tarp didžiausių euroentuziastų, tačiau rinkimuose vis labiau matomos ir euroskeptiškos politinės jėgos.
Baimė dėl imigracijos taip pat neaplenkia Lietuvos. Nemažai triukšmo buvo sukėlę ES pabėgėlių kvotos per didžiąją šio dešimtmečio vidurio pabėgėlių krizę. Darbo partija 2016 metais tai netgi mėgino padaryti viena iš savo Seimo rinkimų kampanijos pagrindinių temų – plakatuose prie užkardos nusifotografavę „darbiečiai“ žadėjo stabdyti pabėgėlių antplūdį. Jis tą kartą Lietuvos taip ir nepasiekė – migrantai mieliau rinkosi turtingesnes šalis.
Tačiau už realias migracijos tendencijas turbūt svarbiau tai, kaip visuomenėje vertina pačią imigraciją, tai rodo ir Lenkijos bei Vengrijos patirtys. Tuo labiau, kad besivystant ekonomikai, ateityje augs ir Lietuvos patrauklumas, o dabarties demografinės tendencijos lemia tai, jog vis daugiau apie migrantų poreikį kalba darbdavių atstovai. Eurobarometro apklausa parodė, kad 41% Lietuvos respondentų kaip vieną iš pagrindinių ES problemų įvardijo imigraciją, visos ES mastu tokių respondentų mažiau – 34%.
Trečioji dešiniųjų populistų iškilimo priežasčių grupė – ekonominė nelygybė. Pagal Gini indeksą, vertinantį namų ūkių pajamų lygybę Lietuva 2017 m. užėmė priešpaskutinę vietą ES. Pajamų tarp penktadalio turtingiausių namų ūkių ir penktadalio neturtingiausiųjų skirtumas 2018 m. Lietuvoje buvo 7,1, kai ES – 5,17.
Prisirišimu prie tradicinių partijų Lietuva niekada nepasižymėjo. Netgi pati sąvoka „tradicinė partija“ turi menką svorį, kai šalies partinei sistemai vos 30 metų. Per visą šį laiką Lietuva pasižymėjo nemenku rinkiminio lakumo (electoral volatility) rodikliu – prieš ketverius metus jis rodė, jog kas trečias rinkėjas 2016 metų Seimo rinkimuose balsavo už kitą partiją, negu 2012 metais. Šiemet lakumas susitraukė iki beveik 19% – preferencijas keitė kas penktas. Naujų sėkmingų partijų per 30 metų matėme ne vieną.
Dešinysis populizmas ateityje bus ryškesnis ir Lietuvos politikoje. Visos prielaidos tam egzistuoja. Jau šiuose Seimo rinkimuose kandidatavo keletas partijų, kurios pagal savo retoriką ir programas primena klasikines dešiniojo populizmo Europos atstoves: Nacionalinis susivienijimas, Kartų solidarumo sąjunga. Atskirų bruožų galima rasti Krikščionių sąjungos, Drąsos kelio, Lietuvos liaudies partijos, Centro partijos programose ar netgi Ramūno Karbauskio pasisakymuose.
Iki kitų Seimo rinkimų liko ketveri metai. Ar jau iki to laiko turėsime stiprią dešiniojo populizmo partiją, kuri pretenduos patekti į Seimą, priklausys ne tik nuo dabar egzistuojančių nedidelių partijų įdirbio. Svarbiausia bus tai, kiek kitos politinės jėgos skirs dėmesio tiems, kurie dabar nesijaučia girdimi.
Straipsnį taip pat galite rasti: 15min.lt