MATAS BALTRUKEVIČIUS, VILNIAUS POLITIKOS ANALIZĖS INSTITUTO ASOCIJUOTASIS ANALITIKAS
04/03/2021

2016 m. kovą buvo paskelbta, kad populiarus tuometis vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis Seimo rinkimuose dalyvaus su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis užleido jam pirmą vietą sąraše ir ši strategija tapo pergalinga 2016 metų Seimo rinkimuose.

Iki tol Lietuvoje nebuvo įprasta, kad partijas į rinkimus vestų ne jų pirmininkai, nebent šie eina kitas renkamas pareigas. „Valstiečių“ sėkmė parodė pavyzdį ir kitiems – Tėvynės sąjungą (TS-LKD) į 2020 m. į Seimo rinkimus vedė Ingrida Šimonytė, o ne Gabrielius Landsbergis, Lietuvos socialdemokratų darbo partiją (LSDDP) – už Gediminą Kirkilą populiaresnis Linas Linkevičius. Prieš rinkimus netrūko svarstymų, kad šiuo pavyzdžiu privalo sekti ir ne itin sėkmingą dalyvavimo rinkimuose patirtį turintis tuometinis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas.

Kai 2016 m. S.Skvernelio vyriausybė pradėjo savo darbą, ne vienas opozicijos politikas kalbėjo apie tai, kad neišvengiamai vieną dieną įvyks valdančiosios frakcijos skilimas ir jos nariai rinksis, su kuriuo iš dviejų lyderių sieti savo politinę ateitį. Šios prognozės neišsipildė ir abu lyderiai vis dar viename laive, bet padėtis gali ir pasikeisti. Pirmiausiai dėl to, kad bendradarbiavimas yra susijęs su abipusiais interesais, o šie kinta.

2016 m. pavasarį S.Skvernelis buvo stambiausias laimikis, kurį galima sugauti ieškantiems žvaigždžių, galinčių papuošti kandidatų sąrašus. R.Karbauskis suvokė, kad įtikindamas S.Skvernelį dalyvauti rinkimuose su „valstiečiais“, jis didina galimybes pritraukti į sąrašą daugiau iki tol nieko bendro su LVŽS neturėjusių, bet visuomenei žinomų kandidatų ir sėkmingai pasirodyti Seimo rinkimuose. S.Skvernelis gavo galimybę, kurios jam suteikti nenorėjo kitos partijos – tapti sąrašo lyderiu ir kandidatu į premjerus. 2016 m. sausį, kai S.Skvernelis dar nebuvo apsisprendęs su kuria partija dalyvaus rinkimuose, LVŽS reitingai jau siekė 7 proc. („Vilmorus“) ir nuosekliai augo. Po to, kai politikas pasirinko savo ateitį sieti su „valstiečiais“, partijos palaikymas šoktelėjo iki 11 proc. (Delfi/„Spinter tyrimai“) ir netrukus LVŽS populiarumu šalyje nusileido tik LSDP.

Pasaulėžiūriniai skirtumai tarp su S.Skverneliu siejamų politikų ir R.Karbauskio lojaliųjų rato išryškėjo dar iki Seimo rinkimų. Vienas iš pavyzdžių – nuotrauka, kurioje S.Skvernelis, Dovilė Šakalienė ir vėliau dėl šio poelgio atgailavęs Viktoras Pranckietis fotografavosi su Stambulo konvenciją palaikančiu plakatu. Po šios nuotraukos paviešinimo, trijulei teko nemažai kritikos iš konservatyvesnių partijos kolegų. R.Karbauskis po rinkimų S.Skverneliui leido suformuoti „profesionalų vyriausybę“. Vos keletas ministrų iš pirminės jo sudėties buvo R.Karbauskiui ir „valstiečių“ branduoliui artimi politikai. Ne kartą vyriausybės ir Seimo daugumos pozicijos išsiskirdavo. Ypač įtempti buvo švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Eugenijaus Jovaišos santykiai. Buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson su R.Karbauskiu nesutarė dėl žiniasklaidos rėmimo, o atleista pareiškė, kad kartais teisės aktus ir reformas teko rengti partizaninėmis sąlygomis. Po prezidento rinkimų susisiekimo ministro postą palikęs Rokas Masiulis labai greitai tapo nuožmios R.Karbauskio kritikos taikiniu. Ilgainiui ministrų kabinetas tapo vis labiau partiniu, bet pirmiesiems ministrams tikrai ne visada buvo lengva susikalbėti su „valstiečių“ pirmininku ir kitais LVŽS lyderiais Seime.

Nepaisant visko, R.Karbauskio ir S.Skvernelio sąjunga atsilaikė visą kadenciją. R.Karbauskiui reikėjo paramos vyriausybėje, o S.Skverneliui – Seimo palaikymo. Nors kadencijos pradžioje LVŽS frakcija ir buvo keliais narias gausesnė, tačiau prognozuota griūtis neįvyko. Aštrios konfrontacijos tarp lyderių viešumoje iki šiol nebuvo – net ir kalbėdami apie klausimus, kuriais nesutaria, abu politikai siekė būti korektiški ir atsargūs. 2019 m. S.Skvernelis leido sau pareikšti, kad stotų į LVŽS ir galbūt pretenduotų į jos pirmininkus, jei ši būtų „demokratinė, vertybėmis pagrįsta, demokratiniais principais, diskusijomis paremta politinė jėga“ ir tai buvo bene aštriausia retorika per šią jau beveik penkerių metų politinę sąjunga. Visgi, didelių įtampų tikrai būta ir daugiau. Kai R.Karbauskis pranešė, kad S.Skverneliui nelaimėjus prezidento rinkimų, „valstiečiai“ trauksis, neatrodė, kad ši žinutė suderinta su premjeru. Vienas iš klausimų, kur lyderių pozicijos išsiskyrė, buvo ir Viktoro Pranckiečio ateitis, o R.Karbauskiui tai ypač jautrus klausimas.

Vienu metu „valstiečių“ reitingams krentant daug spekuliuota apie tai, kad S.Skvernelis gali imti pavyzdį iš Rolando Pakso, kuris 1999 m. pasitraukė iš premjero posto protestuodamas prieš visuomenėje nepopuliarų „Mažeikių naftos“ privatizavimą ir 2000 m. rinkimuose dalyvavo su liberalais, o ne konservatoriais, kuriems priklausė 1997-1999 m. Tačiau toks scenarijus neišsipildė dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai, S.Skvernelio politinę ateitį kuriam laikui temdė sveikatos problemos, o partijos kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Vargu ar premjeras būtų sugebėjęs kovoti su liga ir pradėti naują puslapį politinėje karjeroje tuo pat metu. Be to, COVID-19 reanimavo kritusius LVŽS reitingus ir pasitraukimas tapo neracionalus. Atsargumo S.Skverneliui suteikti galėjo ir nepatekimas į antrą turą prezidento rinkimuose.

Po 2020 m. Seimo rinkimų atrodė, kad politinis tandemas ir toliau išliks. R.Karbauskis pasitraukė iš Seimo ir žadėjo S.Skverneliui šešėlinio premjero bei opozicijos lyderio pareigas. Šiam tai būtų neblogi politiniai svertai – Lietuvoje politinė švytuoklė veikia, o aktyviai veikdamas opozicijoje gali susirinkti nemažai politinių dividendų. Tačiau buvęs premjeras žadėtų postų negavo. S.Skvernelis teigia, jog pats atsisakė pasiūlymo imtis šešėlinio premjero vaidmens. Tai lėmė skirtingas požiūris į bendradarbiavimą opozicijoje. Nors apskritai kol kas trūksta tiek Darbo partijos (DP), tiek LSDP suinteresuotumo bendradarbiauti, bet „valstiečių“ lyderių pozicijos dėl to išsiskiria. R.Karbauskis žinodamas, kad tai erzina kitas opozicines partijas kalba apie tai, jog susitarimas turėtų būti paremtas opozicinių frakcijų, o ne partijų bendradarbiavimu (nors Seime partijas atstovauja frakcijos, įprastai dėl dalyvavimo sprendžia partijas valdančios struktūros). Jis apskritai nemato galimybių bendradarbiauti partijoms, teisindamasis Viktoro Uspaskicho paklydimais ir tuo, kad „darbiečiai“ yra liberalai, o socialdemokratai neturi pirmininko.

S.Skvernelis ir „darbiečių“ Seime frakcijos seniūnas Andrius Mazuronis teigia, kad bandoma derinti pozicijas dėl bendro darbo, o DP narys atvirai kalba apie tai, kad R.Karbauskis nepadeda, o trukdo S.Skverneliui pasiekti šį ir taip nelengvą tikslą. Alternatyvus būdas „valstiečiams“ gauti opozicijos lyderio postą būtų persivilioti du narius į savo frakciją ir tada ji atstovautų pusei Seimo opozicijos. Tuomet pagal Seimo statutą LVŽS seniūnas taptų opozicijos lyderiu. Pats R.Karbauskis užsiminė, kad frakcijos seniūnas privalo būti LVŽS narys, o tai užkirstų kelią S.Skverneliui gauti pažadėtą postą.

S.Skvernelis norėjo formuoti bendrą opozicijai šešėlinį ministrų kabinetą, R.Karbauskis tam nepritarė. Jungtinis kabinetas būtų neįprasta praktika, jeigu atsižvelgtume į kitų šalių patirtis – paprastai šešėliniai kabinetai sudaromi vienos politinės jėgos pagrindu. S.Skvernelis prasitarė, kad nors pats dalyvauti atsisakė, bet siūlė ne vieną kandidatą į šį darinį, nors galutinėje kabineto sudėtyje visiškai dominuoja R.Karbauskiui lojalūs asmenys. Žurnalistams S.Skvernelis teigė, kad „Partijos pirmininkas turėtų visą laiką siekti realios pozicijos, t. y. yra ministro pirmininko“. Nors R.Karbauskis tokiai interpretacijai nepritarė, tačiau įprasta senų demokratijų praktika būtent tokia – šešėlinis premjeras suvokiamas kaip būsimas partijos kandidatas į premjerus.

Geriausiai šešėlinio ministrų kabineto tikslą atskleidžia jo programa. Tai didelės apimties dokumentas, kuris primena klasikinę vyriausybės programą ar net šalies strateginį dokumentą su aiškiais (kartais ir skaičių pavidalu) tikslais. Esamoje padėtyje programa neturi absoliučiai jokios prasmės ir yra tiesiogiai nukreipta į 2024 m. Seimo rinkimų kampaniją. Jeigu šalis pasiektų daugelį „valstiečių“ programoje nurodytų tikslų, tada LVŽS mėgintų visus nuopelnus pasiglemžti sau ir teigtų, kad be jų spaudimo to nebūtų pasiekta. Jeigu daugelis uždavinių nebus pasiekti, tada bus kalbama, kiek daug Lietuva prarado, kad išrinko ne „valstiečius“, nes būtume toli nužygiavę į priekį. Reali šešėlinės vyriausybės programa galėtų apimti nedidelį skaičių pačių svarbiausių konkrečių sprendimų, kuriuos būtų realu pasiekti (žinoma, bendradarbiaujant su valdančiaisiais ir kitomis opozicinėmis partijomis). Bet R.Karbauskis jau galvoja apie 2024 m. Seimo rinkimus. Iš visko sprendžiant, po nesėkmės Seimo rinkimuose pernai, jis nėra tikras ar verta toliau sieti LVŽS politinę ateitį su S.Skverneliu. Tad senas politinis tandemas gali ir subyrėti.

Straipsnį taip pat galite rasti: 15min.lt