Baltrukevičius: Ar partijoms pavyks reformuoti rinkimų sistemą?

MATAS BALTRUKEVIČIUS, VILNIAUS POLITIKOS ANALIZĖS INSTITUTO ASOCIJUOTASIS ANALITIKAS
15/03/2021
Vasario pabaigoje Tėvynės sąjungos (TS-LKD) frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė išsiuntė laišką Seimo valdybai siūlydama suformuoti darbo grupę iš visų frakcijų atstovų, kuri peržiūrėtų Seimo rinkimų tvarką.
Idėjų koreguoti rinkimų tvarką paskutinius kelerius metus tikrai netrūko. 2019 m. rudenį Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) nutarė išmesti gelbėjimosi ratą koalicijos partneriams Lietuvos socialdemokratų darbo partijai (LSDDP) ir sumažinti Seimo rinkimų kartelę iki 3 proc.. Sprendimas buvo priimtas, bet jį vetavo prezidentas. Prezidento veto užkirto kelią į Seimą ne tik LSDDP, bet ir Lenkų rinkimų akcijai (LLRA-KŠS), kurios pozicijos tada atrodė gana tvirtos.
Praktikoje šis sprendimas Lietuvai reikštų daugiau partijų parlamente, didesnę fragmentaciją, mažiau stabilias koalicijas. Visgi esminis argumentas prieš buvo aiškus politinis idėjos autorių suinteresuotumas. Mišrioje Seimo narių grupėje dirbantys LLRA-KŠS nariai prieš kelias savaites vėl pasiūlė mažinti kartelę – šį kartą iki 4 proc. ir jos netaikyti tautinėms mažumoms.
Praėjusį pavasarį LSDDP pristatė ir pasiūlymą visiškai pertvarkyti Seimo rinkimų sistemą, sudarant 13 daugiamandačių apygardų. Nors pasiūlyme galima surasti ne vieną abejonių keliančią nuostatą, bet panašios sistemos šiuo metu ES sutinkamos dažniausiai, o lietuviškos sistemos analogų Europoje beveik nesutiksime.
Pandemija paskatino grįžti ir prie kol kas utopinio scenarijaus – rengti saugų ir slaptą internetinį balsavimą. Kad ir kaip Lietuvai technologijų srityje norėtųsi žengti į priekį, tačiau užsienio šalys (išskyrus kritikos iš kibernetinio saugumo ekspertų reguliariai sulaukiančią Estiją) šioje srityje labiau žengia atgal, o ne į priekį ir eksperimentai į rimtesnį taikymą neišauga.
Prieš metus Lietuvos liberalus jaunimas iškėlė mintį mažinti amžiaus cenzus rinkimuose, šią idėją dabar palaiko ir abi liberalios valdančiosios koalicijos narės. Jau po 2020 m. Seimo rinkimų Gintautas Paluckas pasiūlė mažinti užstatus, kuriuos turi sumokėti kandidatai į Seimą. Prasidėjus diskusijai naujų idėjų išgirsime ir daugiau. Dabar yra tinkamas laikas svarstyti apie kompleksines permainas rinkimų sistemoje. Iki artimiausio balsavimo – savivaldos rinkimų, liko dar dveji metai. Turime pakankamai laiko pasiruošti pokyčiams, tačiau partijoms susitarti lengva nebus.
Mažiausiai diskusijų kelia prezidento rinkimų sistema. Be abejo, galbūt gali keistis detalės, bet pats rinkimų principas gana aiškus ir nekeliantis kontroversijų. Tiesa, socialdemokratas Algirdas Sysas LRT sakė, kad Lietuva, kaip parlamentinė respublika galėtų prezidentą rinkti Seime. Visgi, ši idėja labai abejotina. Paprastai parlamentai renka prezidentus tada, kai jų vaidmuo politinėje sistemoje silpnesnis, negu numatyta Lietuvos konstitucijoje. Tad A.Syso idėja tada reikalautų ir sumažinti prezidento įgaliojimus, o to nepadarius – rimtai išbalansuotų politinę sistemą. Europos parlamento (EP) rinkimų sistemos pokyčiai daugeliui partijų rūpi mažiausiai, ji sumodeliuota panaši į Seimo rinkimų tvarką. Tad didesni pokyčiai renkant Seimą galėtų lemti pokyčius renkant EP.
Savivaldos rinkimuose keblumų daugiau. 46 Seimo narių grupė dar praėjusį rudenį kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar tiesioginiai merų rinkimai neprieštarauja Konstitucijai. Tad permainas gali lemti net ne politinės idėjos, bet teisinis dabartinės sistemos įvertinimas. Teismo sprendimo tikimasi pavasarį ir jis gali tapti atspirties tašku diskusijoms dėl pokyčių.
Visgi, daugiausiai diskusijų turėtų sukelti Seimo rinkimuose naudojama mišri paralelinė rinkimų sistema. Rinkimų sistemose svarbiausi yra du principai – teisingo atstovavimo ir atskaitingumo. Iš sistemos tikimasi, kad bent vienas šių principų veiks. Į teisingą atstovavimą yra orientuotos proporcinės rinkimų sistemos, kuriose vietos parlamentuose skirstomos pagal gautų balsų skaičių. Lietuvos sistemoje – tai daugiamandatės apygardos dėmuo. Į atskaitingumo principą orientuotos mažoritarinės rinkimų sistemos, kuriose renkamasi iš asmenybių, taip mažinama partinė fragmentacija, o nugalėtojas neretai gali valdžią formuoti be jokių partnerių. Mišrioje sistemoje tai yra vienmandačių apygardų dėmuo.
Iš mišrių sistemų tikimasi to, kad jos suderins abu šiuos principus. Proporcinis sistemos elementas užtikrins tai, kad mandatai politinėms jėgoms bus paskirstyti pagal rinkėjų valią, užtikrins tautinių (ir kitų mažumų) atstovavimą, o mažoritarinis – sumažins fragmentaciją ir suteiks tvirtesnį mandatą valdantiesiems. Visgi realūs mišrių sistemų efektai dažnai skiriasi nuo teorinių modelių.
2016 m. Lietuvos nacionalinėje rinkimų studijoje doc. Mažvydas Jastramskis išanalizavo Seimo rinkimų sistemos veikimą. Išvada – sistema neprognozuojama ir prastai veikianti. Pagal rinkimų rezultatų neproporcingumą esame vieni Europos lyderių. Tai reiškia, kad daug rinkėjų balsų paprasčiausiai išvaistoma, o galutinis rezultatas atspindi rinkėjų valią prasčiau negu galėtų. Mažoritarinis elementas (vienmandatės apygardos) nepadeda sumažinti fragmentacijos. Ypač ši tendencija išryškėjo nuo 2000 metų – per pastaruosius 20 metų pagal fragmentaciją Lietuva lenkia net proporcinę rinkimų sistemą turinčias Latviją ir Estiją. Pagal neproporcingumą sistema panaši į mažoritarinę, pagal fragmentaciją – į proporcinę.
Trūkumų yra ir daugiau – dabartinėje sistemoje Seimo kadencijos metu nuolat prireikia naujų Seimo nario rinkimų. Per paskutines tris kadencijas taip nutiko net devynis kartus, nes parlamentarų įgaliojimai nutrūkdavo anksčiau laiko. Procesas brangus, o rinkėjų aktyvumas dažnai menkas. 2011 m. Nagliui Puteikui mandatą Seimo rinkimuose lėmė vos dešimtadalio Danės apygardos rinkėjų valia.
Dabartinė sistema verčia nuolat perbraižyti vienmandačių apygardų ribas, kad panašus skaičius žmonių turėtų vieną atstovą. Vienmandačių apygardų principas kuria glaudesnį ryšį su rinkėjais, bet nuolatiniai pokyčiai žemėlapyje trukdo nuosekliai atstovauti savo teritoriją. Aišku, savo apygardos interesų gynimas dažnai veda į chaotišką valstybės biudžeto svarstymą, kai vyksta varžytuvės, kuris parlamentaras daugiau pinigų išmuš savo krašto reikmėms.
Žinoma, demokratinėje šalyje svarbu, kad rinkimų sistema atlieptų rinkėjų lūkesčius. O Lietuvoje žmonės mėgsta balsuoti už asmenybes, tad vienmandačių apygardų atsisakymas nepateikiant kitokios alternatyvos balsuoti už asmenis vargu ar būtų palankiai sutiktas visuomenės. Be to, „Žinių radijo“ eteryje prezidento patarėjas Povilas Mačiulis pareiškė, kad prezidentas stebės diskusijas dėl sistemos, gins visuomeninių rinkimų komitetų teises ir pabrėžė, kad „žmonės nori tiesioginių rinkimų, ir renkant prezidentą, ir renkant Seimo narius, ir renkant merus“.
Prezidento pritarimas gali būti labai svarbus veiksnys. Seimas į konstitucinių įstatymų sąrašą yra įtraukęs Rinkimų kodeksą, tad diskusijos apie rinkimų reformą rezultatas ir turėtų būti šis naujas teisės aktas. Jo priėmimui reiktų 3/5 daugumos Seime, kurią surinkti nebūtų paprasta. Istorinė patirtis rodo, kad partijos, svarstydamos pokyčius rinkimų sistemoje paprastai pirmiausiai mėgina skaičiuoti tai, kokią įtaką pokytis padarytų jų rezultatams. Tad būtų sunki tikėtis, kad prastai 2020 m. Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose pasirodžiusi Darbo partija (DP) palaikys anksčiau už daugiamandatės apygardos panaikinimą pasisakiusius „valstiečius“ (LVŽS), arba Mišrios Seimo narių grupės nariai, kurių daugelis buvo išrinkti vienmandatėse apygardose palaikys Liberalų sąjūdžio poziciją pereiti prie proporcinės sistemos.
Veikiausiai reali galimybė įvykdyti kompleksinę reformą atsivertų tik tada, jeigu Seimo nariai deleguotų užduotį parengti jos projektą politologų ir teisininkų darbo grupei ir sutartų, jog palaikys ekspertų pasiūlymus. Bet vargu ar toks scenarijus įmanomas. Nors pagal dabartines aplinkybes sunku tikėtis, jog partijos sugebės priimti naują Rinkimų kodeksą ar iš esmės pertvarkyti Seimo rinkimus, tačiau galbūt bent atskirais klausimas sutarimas bus pasiektas.
Straipsnį taip pat galite rasti: 15min.lt