VIKTORIJA RUSINAITĖ, EUROPOS SAUGUMO PROGRAMOS VADOVĖ
20/04/2020

Ikikarantininis nerimas nepalyginamas su tuo, kokį daugelis jaučia dabar. Anksčiau daugelis mūsų nerimavo dėl poros dalykų, pvz., profesinės nesėkmės, prarasti pajamas, artimuosius ar mirti. Karantinui tęsiantis, išaugo neapibrėžtumo jausmas, o nerimo smarkiai padaugėjo. 

Vietoj kelių nerimą keliančių dalykų šiandien kiekvienas iš mūsų susiduriame su dešimtimis. Nerimaujame, kad

• neteksime pajamų;

• susirgs ar numirs artimieji ar pažįstami žmonės, o pasveikę turės ilgalaikių pasekmių;

• reikės gyventi užsidarius dar pusę metų;

•  žlugs ilgai puoselėti projektai;

• susirgs gydytojai;

• ligoninėse neužteks lovų;

• institucijos negalės užtikrinti užsikrėtusiųjų izoliacijos;

• draudimų dar padaugės;

• po kelių mėnesių tokio gyvenimo nebus ką valgyti;

• neatsidarys sienos;

• žlugs Europos Sąjunga;

• Kremlius turės daugiau įtakos;

• bus perversmas;

• prasidės karas.

Įvedus viešojo gyvenimo, kelionių, medicinos ir daugelio kitų sričių apribojimus, planuoti ateitį tampa sudėtinga. Kai planuoti sudėtinga, daugelis jaučiamės neramiai. Neišeina susikurti įspūdžio, kad galime kontroliuoti savo ateitį. Ateities niekada negalėjome kontroliuoti, tačiau šiuo metu tai akivaizdu. Tai didina neapibrėžtumo jausmą ir kelia nerimą. Patirties, kaip visuomenė gali susidoroti su tokio masto krize, neturime, todėl ramindami save negalime pasiremti sėkmingais pavyzdžiais.

Suprantama, kad krizės įkarštyje niekas negali pasakyti, kada baigsis karantinas arba kada bus galima laisvai keliauti Šengeno erdvėje. Jei tokių atsakymų nebus mėnesius, tai reikšmingai paveiks Europos demokratijas. Ne todėl, kad virusas yra nenuspėjamas – apie jį jau pakankamai daug žinome, o todėl, kad institucijų tyla esminiais klausimais paruoš visuomenes politikai, išnaudojančiai žmonių baimes, ypač tas, kurios ir iki karantino buvo valdomos per „užgrėsminimą“. Todėl šiandien svarbu paklausti, kaip išaugęs nerimas paveiks ateities politiką?

PASTOVUMO BAIMĖ PASAULYJE, KURIS NEPALIAUJA KEISTIS

7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vokiečių psichoanalitikas Fritzas Riemannas išleido knygą apie dominuojančias baimes, kurios formuoja pagrindinius asmenybių tipus. Jis aprašė šizoidus, kurie labiausiai bijo mylėti ir prisirišti; depresuotus, kurie labiausiai bijo atsiskirti ir likti vieni su savimi; suvaržytas asmenybes, labiausiai bijančias pokyčių, ir isterikus, kurių dominuojanti baimė – pastovumo.

Kaip yra įprasta pagal psichoanalizės tradiciją, Riemanno teorija rėmėsi ankstyvosios vaikystės patirtimis, tačiau šiame straipsnyje teigiu, kad žmonių būdą kuria kasdienybė, technologijos, medijų vartojimas ir visą gyvenimą patiriamos traumos. Asmeninės ir kolektyvinės, t. y. tokios kaip visuomenės visoje Europoje karantino metu patiria dabar.

Vakarų pasaulis pastaraisiais dešimtmečiais patogiausias buvo bijantiems pastovumo. Darbo rinka socializavo lanksčius ir gebančius prisitaikyti darbuotojus, pasiūla – isteriškus vartotojus, o politika – isteriškus rinkėjus.

Darbą keisti kas dvejus metus tapo įprasta, o anksčiau darbuotojai vienoje įmonėje galėjo išdirbti kad ir visą gyvenimą. Tokiame kontekste atsirado ir perkeliamųjų gebėjimų apibrėžimas, kuris įvardijo, kaip tam tikri esminiai šių laikų gebėjimai gali būti perkeliami iš vienų darbinių kontekstų į kitus. Pavyzdžiui, komunikaciniai gebėjimai, įgyti renkant labdarą, gali tapti labai naudingi prekiaujant nekilnojamuoju turtu.

Inovacijos ir nuolatinis augimas – to tikimasi iš verslų. Šio tikėjimo rezultatas – visas startuolių sektorius. Ir visai nesvarbu, kad, pasak „Forbes“, 9 iš 10 startuolių žlunga. Net ir prarastos milijoninės investicijos verčia ekonomikos ratą suktis.

Bijantys pastovumo yra idealūs vartotojai, todėl juos taip vertina prekių ir paslaugų pardavėjai, reklamos industrija. „Kiekvienas noras turi būti kiek galima greičiau patenkinamas, kadangi laukimas yra nepakenčiamas“, – rašo Riemannas. „Mėgaukis jau šiandien, mokėk rytoj“, – iš ekranų kartoja kiekvienos paskolos, kiekvieno lizingo reklama.

Būtent tokį vartotoją ir tokią ekonomiką dabar ir gelbėja keinsistinės ekonomikos priemonės, skirtos susidoroti su karantino sukelta ekonomine krize. Lietuvoje nėra keinsistinės ekonomikos priemonių, nes nėra daug ką gelbėti. Isteriškų vartotojų skaičius auga, bet jų nedaug. Tai paaiškina ir chronišką konservatorių ir liberalų nepopuliarumą Lietuvos regionuose. Uždirbantiems mažiau nei minimumą ir apsipirkinėjantiems „second handuose“ neaktualios šešis tūkstančius eurų uždirbančių problemos dėl progresinių mokesčių įvedimo ar konservatorių kritika dėl vaiko pinigų. Daugiau nei pusei Lietuvos žmonių, į rankas gaunančių 665 eurus ir mažiau, vaiko pinigai sudaro reikšmingą pajamų dalį.

KAITOS BAIMĖ – NORAS PRISTABDYTI GREITAI BESISUKANTĮ PASAULĮ

Klestint inovacijų ir augimo retorikai verslo ir valstybiniuose sektoriuose, rinkimuose partijas į priekį vedė manipuliavimas kaitos baime. Straipsnio pradžioje minėtam baimių sąrašui sparčiai ilgėjant ir žmonėms prarandant tai, ką laikė užtikrintu, suprantama, auga ir noras, kad niekas nesikeistų. O pastovumą geriausiai užtikrina kontrolė.

„Trukmės siekimas priklauso mūsų esmei; <…> mes jį tuoj pat patiriame, jeigu tai, kas artima, įprasta, laikyta nekintamu, staiga pradeda keistis ar net liaujasi buvę, gresia nebeegzistuoti“, – rašo Riemannas. Kaip gerai atpažįstami šiandien yra šie žodžiai, kai visas mums įprastas gyvenimas sustojo, bet tuo pat metu ir nepaliauja keistis. Naujos žinios tik atneša dar daugiau nežinomybės. Pribloškiantys mirštamumo skaičiai – ar taip bus ir pas mus? Ieškoma vakcinos – kada ji bus prieinama piliečiams? Karantinas pratęstas iki balandžio galo – kiek ilgai dar tęsis? Ir t. t. Tai ką, atrodo, galėjome kontroliuoti anksčiau, – asmeninis gyvenimas, darbai, vaikų švietimas – dabar nenumaldomai slysta iš rankų. Ir nerimo vis daugiau.

Kuo ilgiau užtruks tokia kasdienybė, tuo stipriau ji veiks mūsų kaitos baimę ir suvaržytą prigimtį. Perfrazuojant Riemanną, suvaržytos asmenybės nepajudinamai laikosi nuomonių, patyrimų, įpročių ir pagal galimybę nori juos padaryti „visada galiojančiu principu“, kontroliuoti. Nuo pat pirmų karantino dienų socialiniuose tinkluose matome besipildančias gretas tokių kontroliuotojų, kurie į internetą kelia nuotraukas senolių, nesilaikančių dviejų metrų atstumo, filmuoja kaimynų vaikus, gėdina žmones, einančius pasivaikščioti, persekioja moteris, ieškančias auklės darbo, ir t. t. Matome, kad ir seniūnijos imasi perteklinių draudimų ir vynioja „Stop“ juostas ant lauko sporto aikštelių, nors jokių vyriausybės draudimų naudotis tokiomis vietomis nėra.

Suvaržytos asmenybės vengia kaitos, perdėtai siekia saugumo, numatymo, siekia išlaikyti viską po senovei, rašo Riemannas. Ilgai su nerimu gyvenančios visuomenės neišvengiamai sieks saugumo ir numatymo. Religija padeda suvaldyti nerimą dėl didžiųjų klausimų, kurie kils epidemijai suėdus savo aukas visoje Europoje. Jei valstybės nepasiūlys visuomenėms prieinamos ilgalaikės psichoterapijos, kad padėtų susitvarkyti su patirta trauma, vis daugiau galios įgis bažnyčios ir religiniai judėjimai. Savo vietos ieškos ir orakulai bei įvairaus formato ateities spėjikai (tarp jų prognozuotojai ir modeliuotojai), jų paslaugos bent iš dalies padeda susigrąžinti ne kontrolę, bet įspūdį, kad turime kontrolę.

Informacijos trūkumas ir aiškios pozicijos nebuvimas sukūrė palankią aplinką sklisti dezinformacijai. Tam nereikėjo net įspūdingos fantazijos, tokius pačius šablonus apie virusą, sukurtą laboratorijose, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje vienos prieš kitas naudojo kariaujančios valstybės, kenčiančios nuo ispaniškojo gripo.

VALDYMO PAMOKOS IŠ BAIMIŲ POLITIKOS KASDIENYBĖ

Kaitos baimę suvaldyti stengsis ir politinės partijos, turinčios didžiausią baimių „gaminimo“ ir valdymo patirtį.

Politikos populistai dar prieš epidemiją atakavo pagrindinius senėjančių visuomenių nerimus ir kaitos baimę. Tokie politikai jau yra sukaupę patirties, kaip skatinti nerimą dėl ateities ir jį valdyti. Tarp jų pasiūlymų – sienų statymas, stiprėjanti asmeninio gyvenimo kontrolė ir kaltųjų paieškos.

Vengrijoje baimės politiką pastaraisiais dešimtmečiais puikiai įdarbino „Fidesz“. Užaštrintos pabėgėlių, nacionalinės tapatybės, tradicinės šeimos temos padėjo „Fidesz“ mobilizuoti rinkėjus ir naikinti demokratines normas ir laisves vardan tautos. Šiandien naujų baimių fabrikuoti nereikia, jų sąrašas pats eksponentiškai plečiasi. Vengrijoje tokia situacija kovo gale kulminavo, Viktorui Orbanui pasiekus, kad šalis būtų valdoma vyriausybės dekretais. Dekretais yra valdoma Baltarusija. Ją neseniai Europos dienraščiai linksniavo kaip paskutinę diktatūrą Europoje. Pagal kovo 30 dienos įstatymą, Vengrija bus valdoma vyriausybės dekretais neribotą laiką, tuo metu vyriausybė galės stabdyti tam tikrų įstatymų galiojimą, nebevyks jokie rinkimai, o už dezinformaciją grės kalėjimas. Šiuos pakeitimus palaikė 137 parlamentarai iš 190, taip pat ir Vengrijos prezidentas.

Europos Sąjunga adekvačių priemonių šalims, naikinančioms savo demokratiją, pašykštėjo. Be kelių viešų atsišaukimų ir grasinimo pašalinti iš Donaldo Tusko vadovaujamos Europos liaudies partijos Europos Parlamente, kur „Fidesz“ ir taip buvo suspenduota, jokio priemonių plano nėra. Balandžio 1 d. trylika senųjų ES narių pasirašė pranešimą, smerkiantį teisinių principų pažeidimus. Aptakiai parašytame laiške Vengrijos pavadinimas nepaminėtas. Pasirašyti nepakviestos Rytų ir Centrinės Europos šalys. Kol europiečių akyse dėliojasi jau seniai pažįstamas scenarijus, kaip senoji Europa moko naujokes, Kremliui paprasta naudoti mėgstamą „Briuselio diktato“ tropą.

Susiklosčiusi situacija akivaizdžiai pažeidžia ES sutartį. Antras jos straipsnis numato, kad Sąjunga yra grindžiama „pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms“, o septintas straipsnis teigia, kad šalys, nesilaikančios šių vertybių, gali būti išmestos. Klausimas, ar šios nuostatos svarbios šiandien, kai nutarimai Vengrijoje leis priimti sprendimus apeinant įstatymus, o esant reikalui, ir suspenduoti įstatymų veikimą, taip paminant teisinės valstybės principus. Bausmės už dezinformaciją ir iškraipytus faktus, neturint aiškių kriterijų, pažeidžia žodžio laisvės principus ir kelia klausimus, kieno naudai gali būti panaudotas toks įstatymas. Atsakomybės kriminalizavimas turės pasekmių veikiančių leidinių savicenzūrai, o tai stabdys svarbios informacijos platinimą. Realybėje, pastebi organizacija „Reporteriai be sienų“, toks įstatymas leis vyriausybei tiesiogiai kontroliuoti žiniasklaidos veiklą ir spręsti, kas yra dezinformacija, o kas – ne.

Gali būti, kad ryžtingas, greitas ir griežtas valdymas tiek Vengrijoje, tiek kitose šalyse padės sudaryti įspūdį, kad akseleruojanti kaita gali būti suvaldyta. Kad nerimas dėl neapibrėžtos asmeninės ateities gali būti perduotas valdžiai, kuri juo tinkamai pasirūpins, kol piliečiai namuose žiūrės serialus ir vykdys nurodymus. Užtikrintai – toks sprendimas daliai žmonių padės pasijusti saugiau. Jau dabar matome, kaip koronaviruso valdymas (nesvarbu, teisingas ar klaidingas) padeda auginti palaikymą premjerams ir prezidentams. Italijos premjero Giuseppe Conte reitingas nuo vasario pakilo 27 proc., Austrijos kanclerio Sebastiano Kurzo – 33 proc., Danijos premjerės Mettes Fredriksen – net 40 procentų.

Populiarumą padės auginti ir nauji draudimai, apribojimai ir sugriežtinta kontrolė. Pasak Riemanno, suvaržytieji saugo ir aršiai gina jiems primestas institucijų taisykles, nes jos saugo juos nuo neapibrėžtumo baimės. Tuo galima paaiškinti ir santykinai nedidelį pasipriešinimą šiuo metu Europoje diegiamiems skaitmeninio sekimo mechanizmams. Patys mechaniškai laikydamiesi institucijų taisyklių ir principų suvaržyti žmonės sveikins ir neproporcingai griežtas bausmes tiems, kurie taisyklių nesilaiko. Nes taisyklės suvaržytuosius saugo nuo kaitos baimės. Tiek griežtos taisyklės, tiek griežtos bausmės leis tokioms jėgoms kaip „Fidesz“ toliau krautis politinį kapitalą visuomenėse, pavargusiose nuo kaitos.

Neregėta ramybė tuščiose didmiesčių gatvėse šiandien slepia nerimą, užgriuvusį Europos visuomenes visu svoriu. Dėl jo net ir atspariausieji iš mūsų tampa truputį labiau suvaržyti. Šiame tekste bandžiau parodyti, kaip augantis nerimas gali būti ir yra išnaudojamas politiniams dividendams kaupti, ypač politinių jėgų, kurios turi patirtį su baimių politika. Šiandien vartotojiškų vertybių svarba traukiasi, kontrolė priimama nuolaidžiau nei įprasta, atsiranda dar daugiau vietos politinėms manipuliacijoms visuomenių nerimu ir baimėmis.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT