MARIUS LAURINAVIČIUS, VYR. ANALITIKAS
30/01/2019

Skeletai spintoje, ko gero, yra geriausias apibūdinimas tam, ką Lietuvoje tenka aptarinėti nuo tos dienos, kai aukštas pareigas vienoje iš „Gazprom“ bendrovių užimančio Nikolajaus Storonskio sūnaus Londone sukurtas vadinamasis „fintech“ startuolis „Revolut“ nusprendė tapti banku Lietuvoje.

Geriausias pirmiausia todėl, kad tiek Rusijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje (kurios bendrove „Revolut“ skelbiasi esanti), tiek Lietuvoje ši idioma suprantama vienodai: tai – iki tol nežinoma informacija, kuri savaime nereiškia jokio nusikaltimo, tačiau gali pakeisti požiūrį į fizinį ar juridinį asmenį. Tiksliau nušviesti jį kiek kitoje šviesoje, papildyti anksčiau turėtą įspūdį naujomis, dažniausiai ne itin šviesiomis, bet tikrai svarbiomis spalvomis. Tačiau tuo pat metu ne visi skeletai spintoje, net ir atskleisti, būtinai turi turėti kokių nors pasekmių to fizinio ar juridinio asmens ateičiai. Nebūtinai visi netgi padaro realios žalos reputacijai – ypač jei pats „skeletų turėtojas“ ima rūpintis, kad į visus kylančius klausimus būtų ne tik atsakyta, bet ir daroma tai nuoširdžiai, visapusiškai ir nieko daugiau nebeslepiant.

Kodėl būtent nuo to pradedu šį savo komentarą? Ogi todėl, kad iš karto noriu pabrėžti, kad jo tikslas nėra kaip nors ginčyti kompetentingų Lietuvos institucijų sprendimą suteikti „Revolut“ banko licenciją. Kad galima būtų tokį sprendimą ginčyti, pirmiausia reikėtų žinoti, kaip jis buvo priimtas, kokios rizikos vertintos, o kokios galbūt nevertintos, kaip ketinama tas rizikas valdyti ir dar daug kitų dalykų, kurių aš tiesiog negaliu žinoti. Šio komentaro tikslas tikrai nėra ir kaip nors pakenkti „Revolut“ reputacijai ar įrodyti, kad ši bendrovė susijusi su Kremliumi ar bent jau su rusišku „verslu“, nors iš faktų visumos toks įspūdis man asmeniškai, pripažinsiu, ir susidaro. Mano tikslas yra tiesiog išsamiau aptarti nors ir iš esmės viešą, bet plačiajai visuomenei nežinomą informaciją, vienaip ar kitaip susijusią su „Revolut“, šios bendrovės įkūrėju N.Storonskiu arba kitais darbuotojais bei visų jų ryšiais.

Man ši informacija atrodo įdomi ir svarbi būtent iš Rusijos kylančių grėsmių kontekste. Tačiau patys skaitytojai galės nuspręsti, ar ją galima laikyti „Revolut“ skeletais spintoje. O taip pat, ar „Revolut“ elgesys leidžia tikėtis, kad daugiau tokių ar panašių skeletų nebėra ir negali būti. Klausimų dėl to, ar „Revolut“ tikrai nori išsklaidyti visas abejones, man kilo net ne dėl informacijos, kurią surinkau savo kompetencijos ribose besidomėdamas šiuo startuoliu per Rusijos keliamų grėsmių prizmę. Veikiau dėl to, kaip po LRT tyrimų skyriaus atskleistos informacijos apie jo tėvą elgėsi „Revolut“ vadovas Nikolajus Storonskis jaunesnysis. „Revolut“ ir pats N.Storonskis ėmėsi plačios viešųjų ryšių kampanijos. Iš pradžių buvo išplatintas viešas šio startuolio įkūrėjo laiškas, o vėliau jis pats skubiai atvyko į Lietuvą ir davė net kelis interviu, taip esą bandydamas išsklaidyti bet kokias abejones. Bet ar išsklaidė? Tai, kad „Revolut“ įkūrėjo tėvas yra koncerno „Gazprom“ bendrovės „Promgaz“ vadovo pavaduotojas, mano įsitikinimu, turėtų būti laikoma šio startuolio skeletu spintoje. Juo labiau, kad ne visa informacija tiek apie pačią „Promgaz“ tiek apie galimus N.Storonskio vyresniojo ryšius iki šiol buvo atskleista. Tačiau pirmiausia, žinoma, todėl, kad ši informacija buvo slepiama.

Galima tikėti „Revolut“ įkūrėjo ir jo komandos paaiškinimais apie „žmogišką klaidą“, kuri neva lėmė, kad bendrovė neigė sūnaus ir tėvo ryšį net tada, kai Lietuvos LRT žurnalistai jau buvo patys surinkę ir įvairiais šaltiniais patvirtinę šią informaciją. Tačiau man iškalbingesnis yra paties N.Storonskio viename interviu paskelbtas galbūt ir ne visai tiesioginis, tačiau vis dėlto patvirtinimas, kad šios informacijos nežinojo net artimiausios „Revolut“ įkūrėjo aplinkos žmonės. „Tik noriu pasitikslinti: jūsų artimiausiame rate niekas nežinojo apie jūsų tėvą?“ – N.Storonskio paklausė LRT tyrimo autorius Mindaugas Aušra. „Aš nekalbu apie savo šeimą“, – atsakė N.Storonskis, taip neneigdamas, kad ši informacija ilgus metus toli gražu nebuvo ne tik vieša, bet ir nebuvo žinoma net jo artimiausios aplinkos žmonėms.

Ar informacija apie tėvą svarbi? Juk daug kas argumentuos, jog „vaikai neatsako už tėvus“, net jei „Gazprom“ Vakaruose jau seniai laikomas ne šiaip bendrove, o Kremliaus ginklu prieš Vakarus, o tuo pačiu visiškai integruota ir labai svarbia dabartinio režimo dalimi. O jeigu vienos ar kitos į Lietuvą ateinančios bendrovės (juo labiau banko) įkūrėjo tėvas būtų KGB, GRU, FSB arba Rusijos armijos generolas? Ar tada informacija būtų svarbi? Ne, aš ne tik nebandau teigti, bet ir pats nemanau, kad N.Storonskio tėvas yra kaip nors tiesiogiai susijęs su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Tačiau dabartinėje Rusijoje riba tarp režimo pamatais laikomų slaptųjų tarnybų ir bet kurios gyvenimo srities yra itin plona. O tokiuose koncernuose kaip „Gazprom“ – galbūt ir visai neegzistuojanti. Ir čia aš kalbu ne apie viešai žinomą informaciją, kad buvę KGB kadriniai darbuotojai yra įsitaisę net aukščiausioje „Gazprom“ vadovybėje. Netgi ne apie tai, jog „Gazprom“, kaip ir daugelyje kitų bendrovių yra įdarbinami specialūs kuratoriai iš FSB.

Kalbu ir ne apie tai, kad „Gazprom“ režimo ginklu galima vadinti net ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Mat dar 2007 metais šiai bendrovei įstatymu suteikta teisė turėti privačią armiją, nors privačios karinės bendrovės apie kurias dabar itin dažnai kalbame („Wagner“ grupuotė ir kitos) įstatymu Rusijoje iki šiol neįteisintos. Kalbu netgi ne apie tai, kad kai kurie ekspertai jau kurį laiką rimtai svarsto, jog „Gazprom“ galėtų tapti net kariniu Rusijos ramsčiu Sirijoje, jei Kremlius galiausiai nuspręstų išvesti savo reguliariąsias pajėgas iš šios šalies.

Kalbant apie „Gazprom“ ir Rusijos specialiąsias tarnybas dėmesio verta, pavyzdžiui, viena garsaus Danijos tiriamosios žurnalistikos atstovo Jenso Hovsgaardo citata. „Aš dokumentuoju, kaip Kremlius ir „Gazprom“, su Putinu ir keliais buvusiais „Stasi“ bei KGB agentais priešakyje, papirkinėjo ir šantažavo net ministrų lygio sprendimų priėmėjus bei politikus Švedijoje, Vokietijoje ir Danijoje. Tai bjauri istorija“, – tokiais žodžiais žurnalistas pasakojo apie savo 2017 metais išleistą knygą iškalbingu pavadinimu „Spionerne der kom ind med varmen“ („Šnipai atkeliavę su šiluma“). Todėl, kai buvo galiausiai atskleista, kad „Revolut“ įkūrėjo tėvas yra vienos iš „Gazprom“ koncerno bendrovių vadovo pavaduotojas, bent jau Lietuvoje mažų mažiausiai turėjome teisę tikėtis išgirsti, kokie yra paties N.Storonskio santykiai su jo tėvu, kaip „Revolut“ įkūrėjas vertina jo darbą „Gazprom“ bei šios bendrovės vaidmenį Kremliaus režimo sistemoje apskritai, taip pat, ką jis galvoja apie „Gazprom“ ir ne vienai kitai Rusijos bendrovei būdingus „verslo modelius“. Kodėl tų verslo modelių vertinimas svarbus ir kalbant apie pačią „Revolut“ bendrovę, paaiškinsiu kiek vėliau. O kol kas peržvelkime, ką mums šiame kontekste panoro atskleisti pats N.Storonskis jaunesnysis. Mes išgirdome, kad jis laiko save „pasaulio piliečiu“, o tėvas yra ukrainietis (lyg tai kaip nors keistų jo santykį su „Gazprom“). Be to, tėvas apskritai yra mokslininkas, o pats N.Storonskis jaunesnysis nesupranta, kodėl „Revolut“ esą puolama tik dėl to, jog šios bendrovės įkūrėjas gimė Rusijoje. Žodžiu, apie „Gazprom“ ir paties N.Storonskio požiūrį į šį Kremliaus ginklą iš esmės neišgirdome nieko. Tuomet pradėkime nuo to, kokie mokslininkai kartais dirba „Gazprom“. Aleksandras Karasevičius – taip pat mokslininkas. Jis – ir inžinierius, dėstytojas, daugybės mokslinių darbų autorius, jo vardu yra užregistruoti išradimų patentai. Žodžiu, viskas, ką N.Storonskis kalbėjo apie savo tėvą, gali būti pasakyta ir apie A.Karasevičių. Maža to, A.Karasevičius ilgus metus buvo tiesioginis N.Storonskio vyresniojo vadovas net dviejose bendrovėse. Bet 2017 metais paaiškėjo ir kiek kita, iki tol bent jau viešai nežinoma A.Karasevičiaus portreto pusė. Nežinia, ar susipyko su savo globėjais, ar lėmė kitos priežastys, bet A.Karasevičiui buvo iškelta byla – pirmiausia dėl šimtais tūkstančių eurų skaičiuojamų nesumokėtų mokesčių, vėliau – dar ir dėl net keliasdešimt milijonų eurų vertinamo lėšų pasisavinimo. Tačiau pikantiškiausia šios istorijos dalis – net ne ta. Mat Rusijos teisėsaugos atstovams atvykus į šio mokslininko namus, ten rasta maždaug trys milijonai eurų grynaisiais, sudėtų tiesiog į maišus. Sutikite – panašiau į mafiją negu į mokslininką. A.Karasevičius, atrodo, paprasčiausiai nespėjo susirinkti šių pinigų prieš pasislėpdamas nuo tyrėjų. Dabar paskelbta net tarptautinė šio mokslininko paieška, tačiau jis ir toliau sėkmingai slapstosi.

Kuo ši istorija svarbi „Revolut“ atėjimo į Lietuvą kontekste? Ne vien tuo, kad ji dar kartą atskleidžia, kas vyksta „Gazprom“ (apie sisteminę korupciją Rusijoje ir įteisintą vogimą prirašyta tikrai pakankamai) ir kokie čia dirba mokslininkai. Iš paties N.Storonskio būtų įdomu išgirsti, ką jis žino apie savo tėvo ryšius su A.Karasevičiumi ir kaip vertina visą šitą istoriją. Mat tikrai tikėtina, jog N.Storonskis vyresnysis ir A.Karasevičius ilgus metus buvo ne šiaip viršininkas ir pavaldinys, ne šiaip pažįstami ir net ne šiaip žemiečiai (abu gimę Lvove arba jo apylinkėse, todėl gali būti, kad A.Karasevičius – taip pat ukrainietis, nors tautybė šiuo atveju tikrai neturi jokios reikšmės).

Mažiausiai trys faktai rodo, kad jie galėjo būti neišskiriamos komandos nariai, tarpusavyje susiję daug glaudžiau negu šiaip bendradarbiai. Pirmiausia, abu jie yra bent jau vieno išradimo bendraautoriai. Antra, 2000 metų gegužės 12 d. Rusijos prezidento įsaku apdovanoti du, kaip teigiama, „VNIIgaz“ instituto darbuotojai – direktoriaus pavaduotojas A.Karasevičius ir laboratorijos vedėjas N.Storonskis vyresnysis. Toks dviejų tos pačios įstaigos ar bendrovės darbuotojų apdovanojimas tuo pačiu Rusijos vadovo įsaku (nors ir skirtingais apdovanojimais) paprastai reiškia, kad jie nėra paprasti bendradarbiai. Tai paprastai reiškia, kad jie – vienos, itin glaudžiai bendradarbiaujančios ir ne vien darbo ryšiais susijusios komandos nariai. Tačiau yra dar akivaizdesnis glaudaus šių dviejų mokslininkų asmeninio ryšio netiesioginis įrodymas. Mat 1999 metais A.Karasevičius buvo paskirtas „Promgaz“ vadovu (taigi, 2000-aisiais, kai buvo apdovanotas, jis jau iš tiesų nebedirbo „VNIIgaz“ institute). Ir būtent 1999 metais jo pavaduotoju tapo N.Storonskis vyresnysis. Kitaip negu A.Karasevičiaus sprendimą savo pavaduotoju iš „VNIIgaz“ instituto asmeniškai atsivesti būtent N.Storonskį vyresnįjį tai įvertinti sunku. O tuomet jau tikrai tektų kalbėti ne tik apie kolegiškus darbinius santykius, bet ir apie asmeniniu pasitikėjimu pagrįstą ilgus dešimtmečius trukusį ryšį. Būtent todėl, mano manymu, ši istorija yra verta ne tik N.Storonskio komentaro apie jo tėvo vaidmenį bei ryšius vienoje iš „Gazprom“ bendrovių, bet ir esamų bei būsimų „Revolut“ klientų dėmesio. Juk, žinant visa tai, tikrai pagrįsti atrodo klausimai, kokioje aplinkoje susiformavo „Revolut“ įkūrėjo asmenybė bei kaip jis vertina tokius „verslo modelius“.

Dėl minėtų „verslo modelių“ vertinimo, remdamasis kita viešai prieinama informacija, „Revolut“ vadovui turėčiau ir daugiau klausimų. Ir šį kartą tiesioginių – susijusių būtent su „Revolut“ darbuotojais bei jų praeitimi. LRT tyrimo, atskleidusio, kad N.Storonskio tėvas yra aukšto rango „Gazprom“ darbuotojas, autorius M.Aušra „Revolut“ atstovų paklausė, kaip jie vertina tai, jog jų naujai kuriamo banko rizikos vadovas Vladimiras Brodskis anksčiau dirbo „East-West United Bank“ (EWUB). Iš atsakymų panašu, kad informacija apie šį Liuksemburge Sovietų Sąjungos dar 1974 metais įkurtą banką „Revolut“ vadovams yra žinoma. Tačiau 15min skaitytojams kai ką verta priminti. Sovietų Sąjunga buvo įkūrusi visą tokių bankų Vakaruose tinklą – ne tik Liuksemburge, bet ir Paryžiuje, Londone, Vienoje, Frankfurte. KGB ir SSRS priešiškos veiklos prieš Vakarus tyrinėtojai pastebi, kad per tokius bankus buvo vykdoma ne vien oficiali veikla, bet ir slapta finansuojami kairiųjų judėjimai, vykdomos įvairios KGB operacijos. Panašu, kad SSRS žlugimo laikotarpiu tokie bankai buvo naudojami lėšų išpumpavimui į užsienį. Bent jau tai rodo vadinamasis FIMACO skandalas. Na, o kas šiuose bankuose pasikeitė, o kas nepasikeitė, praėjus daugeliui metų po SSRS žlugimo bent jau netiesiogiai rodo tai, jog vienas svarbiausių FIMACO skandalo veikėjų, šios firmos įkūrėjas Jurijus Ponomariovas (SSRS laikais jis buvo analogiško EWUB banko „Eurobank“ Paryžiuje vadovas) 2002-2005 metais ėjo „East-West United Bank“ direktorių tarybos pirmininko ir vykdančiojo direktoriaus pareigas. Be to, J.Ponomariovo, kaip ir su FIMACO afera taip pat siejamo buvusio SSRS centrinio banko vadovo Viktoro Geraščenkos, karjeros po SSRS žlugimo glaudžiai susijusios su oligarchui Vladimirui Jevtušenkovui priklausančia korporacija „Sistema“. Būtent „Sistema“ dabar yra ir EWUB savininkė. „Mes samdėme žmones, kad jie surastų finansų rizikos vadovus. Labai sunku atrasti kompetentingų žmonių šiuo metu. V.Brodskis yra labai profesionalus, jis yra parašęs mokslinių darbų“, – taip į klausimą dėl dabartinio „Revolut“ rizikos valdytojo V.Brodskio buvusios karjeros EWUB ir dėl to galimai kylančių klausimų bei rizikų atsakė N.Storonskis jaunesnysis.

„Čia lyg sakyti, kad žmogus, dirbantis „Facebook“, yra kaltas dėl „Cambridge Analytica“ istorijos. Laikraščio „The Sun“ žurnalistas klausėsi žmonių pokalbių, bet tai nereiškia, kad visi to laikraščio žurnalistai blogi. Mano nuomone, V.Brodskis yra ypatingas, jis turi geriausią reputaciją“ – pridūrė „Revolut“ tarptautinio rinkodaros ir komunikacijos padalinio vadovas Chadas Westas. Dėl V.Brodskio reputacijos nesiginčysiu. Galbūt ji iš tiesų gera. Tačiau dėl jo darbo EWUB klausimų tikrai gali kilti. Ir net ne dėl jau aprašytos šio banko istorijos, o dėl visai nesenų ir labai konkrečių įvykių. Mat EWUB buvo vienas bankų, nuskambėjusių vadinamojoje „Alpių aferoje“, kai iš Ukrainos bankų, pasinaudojant apgaulingomis schemomis, į užsienį buvo išpumpuota šimtai milijonų dolerių. Beveik ketvirtadalis visų šių pinigų buvo išpumpuota būtent per EWUB. Todėl, žinant, kad į „Revolut“ rizikos valdytojas atėjo būtent iš EWUB, N.Storonskiui jaunesniajam kyla panašių klausimų, kaip ir dėl jo tėvo darbo „Gazprom“ bei ten esančių ryšių. Pirmiausia apie tai, kaip „Revolut“ įkūrėjas, nuolat pabrėžiantis, kad ši bendrovė neturi nieko bendro su Kremliaus režimu, vertina tokius būtent šiam režimui ir su juo susijusiems verslininkams būdingus „verslo modelius“. Taip pat – kodėl svarbūs komandos nariai šioje vakarietiškoje bendrovėje turi ne vakarietišką, o su su Rusijos režimo „verslo modeliais“ susijusią darbo patirtį. Beje, V.Brodskis – tikrai ne vienintelis. „Revolut“ valiutų rizikos valdytojas Antonas Pasečnikovas į šią bendrovę atėjo iš Rusijos banko „Renaissance Capital“. Šis bankas dabar priklauso dar vienam Rusijos oligarchui Michailui Prochorovui. Nors jis kartais pavadinamas vos ne nepaklusniu Kremliui ir teigiama, kad būtent dėl Kremliaus spaudimo jis buvo priverstas parduoti kai kuriuos savo „aktyvus“, tarp jų žiniasklaidos grupę RBC, taip pat žinoma, kad šis oligarchas asmeniškai sudalyvavo net keliuose Kremliaus politiniuose projektuose.

Tačiau dar svarbiau, kad „Renaissance Capital“ vardas buvo minimas net garsiojoje „Magnickio byloje“. Pirmiausia pats šimtamilijoninės mokesčių aferos, kuri baigėsi advokato Sergejaus Magnickio mirtimi, sumanytojas Dmitrijus Kliujevas, be kitų savo pareigų, buvo ir „Renaissance Capital“ mokesčių patarėjas. Be to, daugiau kaip 6 milijonai svarų, siejamų su šia afera, kaip teigiama, rasti „Renaissance Capital“ sąskaitoje viename Jungtinės Karalystės bankų. O štai kas tuomet apie „Renaissance Capital“ buvo rašoma net ne Lietuvoje, kurioje, anot N.Storonskio jaunesniojo vien Rusijos paminėjimas kelia „užaštrintus jausmus“, o Didžiojoje Britanijoje, kur veiklą pradėjo pats „Revolut“. „Bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotojas mažiausiai iki 2005 metų buvo iš Didžiosios Britanijos 1989 metais išsiųstas KGB šnipas Jurijus Saigadakas, o 2006 metais buvęs KGB įpėdinės FSB finansinės žvalgybos vadovas Vladimiras Džabarovas buvo paskirtas banko viceprezidentu. Buvęs KGB generolas Jurijus Kobaladzė nuo 1999-ųjų iki 2007-ųjų ėjo „Renaissance“ vykdančiojo direktoriaus pareigas. Iki pastarojo meto bendrovės informacinių technologijų saugumo vadovas Igoris Suščinas buvo vienas iš dviejų FSB agentų, praėjusį mėnesį JAV federalinio tyrimų biuro apkaltintų įsilaužimu į 500 milijonų „Yahoo“ elektroninio pašto paskyrų“, – taip „Renaissance Capital“ savo skaitytojams 2017 metų balandį pristatė Didžiosios Britanijos dienraštis „The Telegraph“. „Revolut“ komandos ryšių tyrinėjimą, ko gero, galima būtų tęsti, nors paprastam klientui ar šiaip susidomėjusiam asmeniui tai ir nėra taip lengva – skaidrumą deklaruojanti bendrovė savo tinklapyje neskelbia nei „Revolut“ valdybos narių, nei bent jau pagrindinių vadybinės komandos narių pavardžių. Tačiau pagrindiniai klausimai lieka tie patys. Ar „Revolut“ tikrai galima laikyti nesusijusiu jei ne tiesiogiai su Kremliumi ar dabartiniu Rusijos režimu, tai bent jau su šiam režimui būdingais „verslo modeliais“? Ar tokiam vertinimui turi turėti reikšmės, kad įkūrėjo tėvas dirba ir galbūt net itin įdomiais ryšiais susijęs bendrovėje „Gazprom“, o itin svarbių savo komandos narių „Revolut“ nevengia samdyti iš tikrai ne pačios skaidriausios reputacijos bendrovių, susijusių su šiuo režimu? Kad ir kiek N.Storonskis jaunesnysis kalbėtų apie tai, kad rasti gerų specialistų dabar labai sunku, o pasamdytieji yra itin geros reputacijos, panašios personalo politikos tarp kitų Didžiosios Britanijos bendrovių, kurios laikomos pagrindinėmis „Revolut“ konkurentėmis, pastebėti nepavyko.

Neradau, kad kas nors iš su Kremliaus režimu vienaip ar kitaip siejamų bendrovių būtų perėjęs dirbti nei į „Monzo“, nei į „Starling bank“, nors būtent šios bendrovės laikomos pagrindinėmis „Revolut“ konkurentėmis. Ir beje, aš net nekalbu apie „Revolut“ programuotojus, kurių viešai prieinamuose gyvenimo aprašymuose galima rasti darbo patirtį net tokiose bendrovėse, kaip „Kaspersky“, kuri Vakaruose jau kurį laiką įvardinta grėsme. Tačiau dar daugiau klausimų kelia viešai paskelbti N.Storonskio jaunesniojo komentarai apie į „Revolut“ šimtus milijonų investavusį Jurijaus Milnerio fondą „DST Global“. „Revolut“ įkūrėjo viešame laiške buvo teigiama, kad „DST Global“ neturi nė vieno investuotojo iš Rusijos, nors viešai žinoma, kad patį fondą J.Milneris sukūrė su dar vienu Kremliui itin artimu oligarchu Ališeru Usmanovu. Po to, kai „Paradise Papers“ skandalas atskleidė, kad „DST Global“ pasitarnavo, kaip priedanga Kremliaus kontroliuojamų „Gazprom“ ir VTB banko investicijoms į „Facebook“, „Twitter“ bei kitas bendroves, A.Usmanovas neigė daug ką, išskyrus tai, kad tai buvo ir jo investicijos.

Tad ką reiškia toks „Revolut“ įkūrėjo bandymas neigti į jo bendrovę investavusio „DST Global“ ryšį bent jau su A.Usmanovu? Galbūt aš ir klystu, bet visa ši informacija ir visi likę neatsakyti klausimai verčia mane prisiminti apibūdinimą, kurį žurnalo „Forbes“ rusiškoji versija dar 2013 metais skyrė Rusijos informacinių technologijų oligarchu laikomam Anatolijui Karačinskiui. „Atrodo, kad A.Karačinskis sukūrė universalią rusiškos IT bendrovės sėkmės schemą – stambūs užsakovai užsienyje, ofisai pasaulio sostinėse, o tėvynėje „Skolkovo“ dotacija ir interneto vartotojų nuotaikų monitoringo programa, kuri reikalinga saugumo struktūroms, valstybinėms įmonėms ir senatoriams. Kitas projektas – 2010 metais įsteigta bendrovė „News360“, tarptautinis naujienų agregatorius, kuriam vadovauja Karačinskio sūnus Romanas. Į startuolį investuota 8 milijonai dolerių, plius 1,5 milijono dolerių „Skolkovo“ subsidija. Praėjusių metų rudenį vicepremjeras Vladislavas Surkovas būtent „News360“ pavadino pirmu „Skolkovo“ sėkmės pavyzdžiu, beje, pademonstravęs absoliutų informuotumą apie šį Karačinskio projektą“ – tuomet rašė „Forbes“. N.Storonskio jaunesniojo tėvas nėra Rusijos IT oligarchas, bet jis yra aukšto rango „Gazprom“ vadovas. „Revolut“ tikriausiai negavo „Skolkovo“ subsidijos, bet daug didesnes sumas į šią bendrovę investavo su Kremliumi siejami veikėjai. Bent jau iš pirmo žvilgsnio „Revolut“ personalo politika panašesnė į „News360“ negu į minėtųjų konkurenčių Didžiojoje Britanijoje – „Monzo“ ir „Starling bank“. Kiek apie „Revolut“ yra informuotas V.Surkovas, sunku pasakyti. Tačiau panaši ne tik Rusijos verslo, bet ir įtakos plėtros Vakaruose schema tikrai yra žinoma. O „News360“ taip pat jau pristatoma ne kaip Rusijos, o kaip Kalifornijos bendrovė. Todėl „Revolut“ atveju reiktų gerokai daugiau atsakymų negu jų buvo pateikta. Kitaip atmesti, jog šios bendrovės istorija yra kokia nors A.Karačinskio sėkmės schemos atmaina, tikrai nebus galima.

Straipsnį taip pat galite rasti: 15min.lt