Uogavimo vietos miškuose

Kodėl verta išeiti į mišką su kibiru

Vilniečiai dažnai pamiršta, kad už miesto ribų – arba net visai netoli jos – prasideda tikras gamtos lobis. Vasaros pabaiga ir ruduo Lietuvoje reiškia vieną dalyką: laikas imti kibirą, apsiaut patogius batus ir eiti į mišką. Uogavimas nėra tik seneliams ar kaimo žmonėms skirtas užsiėmimas – tai vienas paprasčiausių būdų ištrūkti iš miesto triukšmo, pabūti gamtoje ir grįžti namo su kažkuo tikru rankose.

Vilniaus apylinkės šiuo atžvilgiu tikrai nenuskriaustos. Miškų čia apstu, ir daugelis jų pasiekiami net viešuoju transportu arba dviračiu. Žinoma, reikia žinoti, kur eiti – nes ne kiekvienas miškas vienodai dosniai dalina uogas. Vienas plotas gali būti visiškai nuskinta, kitas – neliesta, pilnas prinokusių mėlynių ar spanguolių.

Kur uogauti netoli Vilniaus: konkretūs plotai

Pradėkime nuo to, kas labiausiai domina – kur tiksliai eiti. Vilniaus rajone yra keletas vietų, kurios tarp uogautojų jau seniai laikomos tikrais aukso kasyklų ekvivalentais.

Pavilnių regioninis parkas – viena prieinamiausių vietų. Jis prasideda beveik prie pat miesto, o miškuose čia galima rasti mėlynių, avietių ir net kai kuriais metais gausiai derančių bruknių. Eiti galima nuo Verkių pusės arba nuo Pūčkorių – abu variantai geri, tik reikia turėti omenyje, kad populiaresnėse vietose uogos nuskinamos greičiau.

Nemenčinės miškai – čia jau rimtesnis reikalas. Nemenčinė nuo Vilniaus nutolusi apie 20 kilometrų, bet tai vienas derlingiausių plotų aplink sostinę. Ypač mėlynių ir bruknių. Autobusas iš Vilniaus į Nemenčinę važiuoja reguliariai, tad net be automobilio galima nuvykti. Svarbu: miškas didelis, tad geriau turėti bent apytikslį planą, kur sukti – kitaip galima vaikščioti valandą ir nerasti nieko.

Vievio apylinkės – šiek tiek toliau, bet verta. Pušynai čia tinka bruknėms, o drėgnesnėse vietose galima rasti ir spanguolių. Traukinys iš Vilniaus į Vievį važiuoja, tad logistika nesudėtinga.

Elektrėnų miškai – dar viena gera kryptis. Čia miškai mišrūs, yra ir pelkėtų plotų, kur spanguolės jaučiasi kaip namie. Spalio mėnesį tai viena geriausių vietų aplink Vilnių.

Kada eiti: sezonai ir uogų kalendorius

Daug kas daro klaidą eidami per anksti arba per vėlai. Uogos turi savo laiką, ir jei jį praleidai – grįžti tuščiomis.

Liepos vidurys–rugpjūtis yra mėlynių metas. Tai pati populiariausia uoga Lietuvos miškuose, ir ne be reikalo – ji auga beveik visur, kur yra pušynų ar mišrių miškų su rūgščia dirva. Geriausi metai – kai vasara buvo drėgna, bet ne per šalta. Po sausros mėlynės būna smulkios ir jų mažiau.

Rugpjūtis–rugsėjis – bruknių laikas. Bruknės prinoksta vėliau, bet ir laiko ilgiau. Jos gali kaboti ant krūmų dar spalį. Tai labai praktiška uoga – neskuba, laukia.

Spanguolės – rugsėjis–spalis, kartais net lapkritis. Joms reikia pelkėtų vietų, sfagninių samanų. Vilniaus apylinkėse tokių vietų yra, bet reikia žinoti kur ieškoti. Elektrėnų ir Vievio apylinkėse yra tinkamų biotopų.

Avietės – liepa. Jos auga miško pakraščiuose, kirtavietėse, šviesiose vietose. Jei matote senų kirtaviečių – tikrinkite, ten aviečių gali būti labai daug.

Praktinis patarimas: sekite orų prognozes. Po lietaus uogos prisipildo sulčių ir būna saldesnės. Bet eiti reikia ne iš karto po liūties – geriau palaukti dieną kitą, kol nusistovi.

Kaip orientuotis miške ir nerasti bėdos

Tai skamba banaliai, bet kasmet Lietuvoje pasiklysta ne vienas žmogus, kuris manė, kad miškas nedidelis. Vilniaus apylinkių miškai gali atrodyti kompaktiški žemėlapyje, bet kai esi viduje – viskas atrodo vienodai.

Pirmiausia – parsisiųskite offline žemėlapį. „Maps.me” arba „OruxMaps” leidžia naudoti žemėlapius be interneto. Miške ryšys dažnai pranyksta, tad pasitikėti tik „Google Maps” su internetu – bloga idėja. Prieš išeidami pažymėkite automobilio arba autobuso stotelės vietą – tai bus jūsų orientyras grįžtant.

Antra – pasakykite kam nors, kur einat. Tai ne paranoja, o elementari atsarguma. Ypač jei einat vieni.

Trečia – batai. Rimtai. Miško paklotė dažnai drėgna, šakos, šaknys, pelkėtos vietos. Guminiai batai arba aukštaauliai trekingo batai – ne prabanga, o būtinybė. Šlepetės čia netinka.

Ketvirta – erkės. Lietuva yra viena iš šalių, kur erkinis encefalitas ir Laimo liga tikrai egzistuoja. Ilgos kelnės, įkištos į kojines, repelentai – tai standartinis apsaugos paketas. Po grįžimo apžiūrėkite save ir vaikus.

Uogavimo įrankiai: ką pasiimti ir ko ne

Šakutės – tas prietaisas, kuris leidžia greitai šukuoti mėlynes nuo krūmų – Lietuvoje legaliai naudojamos privačiuose miškuose tik su savininko leidimu, o valstybiniuose miškuose jų naudojimas yra ribotas arba draudžiamas, nes pažeidžia krūmus. Geriausia tiesiog rinkti rankomis – lėčiau, bet miškas lieka sveikas, ir pačios uogos geriau išsilaiko.

Kibiras arba pintinė – klasika. Pintinė geriau vėdina uogas, jos nesusispaudžia. Bet plastikiniai kibirai lengvesni ir praktiškesni ilgesnėms kelionėms. Galima nešti abu – mažą pintinę rinkimui, didelį kibirą laikymui.

Drabužiai – tamsūs arba žali. Tai gali skambėti keistai, bet šviesiuose drabužiuose erkės matomesnės – tai pliusas. Kita vertus, mėlynės dažo viską, ką paliečia. Tad senesniais drabužiais eikite.

Vanduo – būtinai. Miške karštu oru galima greitai išsekti, ypač jei vaikštote daug. Pusė litro tikrai nepakaks ilgesnei dienai.

Miško taisyklės: ko negalima ir ką dažnai pamiršta

Lietuvoje uogavimas valstybiniuose miškuose asmeninėms reikmėms yra laisvas ir nemokamas. Tai gera žinia. Bet yra keletas dalykų, kuriuos žmonės dažnai ignoruoja.

Negalima uogauti saugomose teritorijose, kur tai draudžiama. Kai kuriose rezervatų zonose rinkimas apribotas – tai reikia patikrinti prieš einant. Pavilnių regioniniame parke, pavyzdžiui, yra skirtingos apsaugos zonos, ir ne visur leidžiama laisvai vaikštoti.

Šiukšlės – tai skamba kaip akivaizdus dalykas, bet miškuose vis dar randama paliktų plastikinių butelių, maišelių. Jei atsinešėte, išsinešite. Tai ne taisyklė – tai pagarba vietai, į kurią grįšite kitais metais.

Ugnies kūrenimas miške be specialiai įrengtų vietų – draudžiamas. Ypač sausringais laikotarpiais. Miško gaisrai Lietuvoje nėra retenybė.

Automobilio statymas – tai dažna problema. Žmonės stato automobilius ant miško kelių, blokuodami techniką. Statykite tik specialiose aikštelėse arba pakelėse, kur tikrai netrukdysite.

Ką daryti su uogomis: paprastos idėjos žmonėms, kurie nemoka gaminti

Gerai, grįžote su pilnu kibiru. Ką dabar? Ne visi yra virtuvės entuziastai, ir tai normalu.

Paprasčiausias variantas – užšaldyti. Mėlynės, bruknės ir spanguolės puikiai išsilaiko šaldiklyje. Prieš šaldant neplaukite – tiesiog sudėkite į maišelius arba dėžutes. Plauti reikia tik prieš valgant. Užšaldytos uogos tinka smootiams, košei, jogurtui – visą žiemą.

Bruknių uogienė – vienas lengviausių receptų pasaulyje. Bruknės, cukrus, vanduo. Verdate kol sutirštėja. Tinka prie mėsos, blynų, varškės. Nereikia jokios kulinarinės patirties.

Mėlynių sultys – jei turite sulčiaspaudę, tai greitas ir sveikas variantas. Jei ne – galima tiesiog sutrinti su vandeniu ir perkoštis.

Spanguolių padažas – klasika prie kalakutienos ar kiaulienos. Spanguolės, apelsino sultys, cukrus. Dešimt minučių virimo. Tai tikrai ne sudėtinga.

Jei uogų labai daug ir nenorite gaminti – galima parduoti. Vilniuje veikia keli supirkimo punktai, o turguje (Halės turgus, Kalvarijų turgus) žmonės perka šviežias uogas. Tai ne verslas, bet papildomi keli eurai tikrai niekam nekenkia.

Kai miškas tampa tradicija, o ne tik išvyka

Yra kažkas labai tikro tame, kai kasmet tuo pačiu metu traukiate į tą patį mišką. Žinote, kur yra ta viena vieta su tankiais mėlynių krūmais. Žinote, kad po lietaus reikia palaukti dieną. Žinote, kokius batus apsiaut ir kad erkių repelento negalima pamiršti.

Vilniaus apylinkių miškai nėra kažkokia egzotika – jie čia, už keliolikos kilometrų, ir jie dosnūs tiems, kas ateina su pagarba ir kantrybe. Uogavimas nėra greitas malonumas – tai lėtas, ramus užsiėmimas, kuris verčia sulėtinti tempą ir tiesiog būti miške. Ir tai, beje, yra vienas jo privalumų, ne trūkumas.

Jei dar niekada nebuvote uogavę Nemenčinės miškuose arba Elektrėnų apylinkėse – šis sezonas yra gera proga pradėti. Pasiimkite kibirą, parsisiųskite offline žemėlapį, apsiaukite tinkamus batus ir eikite. Grįšite su uogomis, šiek tiek nuovargiu ir, tikėtina, noru grįžti vėl.