2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Kuršių nerija dešimties fotografų akimis: paroda „Kitas krantas“ Vilniaus rotušėje nuo lapkričio 4 d.

Kuršių nerija dešimties fotografų akimis: paroda „Kitas krantas“ Vilniaus rotušėje nuo lapkričio 4 d.
Asociatyvi nuotrauka „Kuršių nerija dešimties fotografų akimis: paroda „Kitas krantas“ Vilniaus rotušėje nuo lapkričio 4 d.“ (Peggychoucair / Pixabay)

Saviti dešimties fotomenininkų žvilgsniai į Kuršių neriją atsiskleis Vilniaus rotušėje. Čia lapkričio 4 d. 18.30 val. bus atidaroma fotografijų paroda „Kitas krantas“. Dešimties fotomenininkų darbuose Kuršių nerija atsiskleidžia ne tik kaip išskirtinis kraštovaizdis, bet ir kaip bet ir kaip žmogaus gyvenimo, patyrimų erdvė, skirtingai perteikiama talentingų fotografų.

Lapkričio mėnesį Neringa mini gimtadienį – 589-ąsias savo ištakų metines. Šiemet šventinė programa pasiekia ir Vilnių, kur lankytojai kviečiami pažinti Neringą per skirtingų kartų fotografų kūrybą. Paroda „Kitas krantas“ leidžia pažvelgti, kaip ta pati – iš pažiūros visiems gerai pažįstama – vieta kinta priklausomai nuo fotografo žvilgsnio ir meninės raiškos.

Kuršių nerija dėl savo poetiško ir kartu laukinio kraštovaizdžio jau seniai užima svarbią vietą Lietuvos fotografijos istorijoje. Jūros ir marių horizontai, smėlio kopos, miškai, gyvenvietės fotografams tampa atspirties tašku kalbėti apie vietą ir žmogų, stebėti aplinkos kaitą, tyrinėti vaizdo galimybes. Parodoje „Kitas krantas“ bus eksponuojami 2017 m. įsteigtos Neringos mero premijos laureatų darbai. Ši premija skirta įvertinti fotomenininkus, savo kūryboje įamžinančius Kuršių nerijos gamtą, architektūrą, kultūros paveldą ir su šiuo kraštu susijusius žmones, taip pat puoselėti šio unikalaus regiono fotografijos tradiciją.

Kuršių nerija – siaura smėlio sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, kurią dalijasi Lietuva ir Rusija. Lietuviškoji dalis priklauso Neringos savivaldybei, o nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinis kraštovaizdis.

Parodoje bus eksponuojami Vitalijaus Butyrino, Alvydo Lukio, Aleksandro Ostašenkovo, Kazimiero Mizgirio, Vaclovo Strauko, Vytauto Daraškevičiaus, Gintauto Trimako, Tado Kazakevičiaus, Andriaus Repšio ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės darbai. Per savitas menines prieigas turinčių skirtingų kartų fotomenininkų objektyvus Neringa atsiskleidžia vis kitaip.

Vieno savičiausių XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos fotomenininkų Vitalijaus Butyrino nuotraukose Neringos kraštovaizdis tampa erdve, kurioje tikrovė susitinka su mitu, atmintimi ir žmogaus vaizduote. Alvydo Lukio darbuose Neringos aplinka atsiskleidžia kaip atminties ir kultūros ženklų erdvė. Aleksandrui Ostašenkovui svarbus žmogaus santykis su vieta – Neringa jo kūryboje tampa erdve, kurioje susitinka gamta, istorija, asmeninė patirtis ir atmintis.

Kazimiero Mizgirio fotografijose svarbiausias objektas yra kopos – menininko darbuose jos tampa savarankišku, nuolat kintančiu pasauliu, kuriame svarbi smėlio faktūra, ritmas, šešėliai ir ypatinga Kuršių nerijos šviesa. Vaclovo Strauko fotografijose Neringa atsiskleidžia ne tik kaip išskirtinio grožio kraštovaizdis, bet ir kaip gyva žmogaus, gamtos bei kasdienybės erdvė.

Per kelis dešimtmečius savo fotografijomis išsamią Neringos gyvenimo mozaiką sudėliojęs Vytautas Daraškevičius ypatingą dėmesį kreipė į kraštovaizdį, žmones, renginius ir besikeičiantį gyvenimą. Gintauto Trimako fotografijoje susitinka kraštovaizdis, senosios technologijos, performatyvumas ir asmeninė patirtis. Tadas Kazakevičius į Kuršių nerijos kraštovaizdį žvelgia ne tik kaip į gamtinę erdvę, bet ir kaip į žmonių gyvenimo, atminties bei patirčių vietą.

Kormoranų poveikį savo nuotraukose tyrinėja Andrius Repšys, kviečiantis į Neringos gamtą pažvelgti ne vien kaip į estetinį peizažą, bet kaip į nuolat kintančią ekosistemą, kurioje žmogus, paukštis ir kraštovaizdis yra tarpusavyje susiję. M. Šileikaitė-Čičirkienė savo fotografijose kuria asociatyvią kelionę po išskirtinį Neringos peizažą.

Kormoranai – dideli žuvimis mintantys vandens paukščiai, Kuršių nerijoje veisiasi kolonijomis. Jų gausa keičia miško ir kopų augaliją, todėl šis klausimas dažnai aptariamas gamtosaugos kontekste. Daugiau apie Neringos savivaldybę – neringa.lt.

Paroda „Kitas krantas“ atskleis, kaip keičiasi fotografų santykis su vieta ir kaip kraštovaizdis tampa ne tik stebėjimo objektu, bet ir pasakojimu apie žmogų, laiką bei atmintį. Vienuose darbuose svarbesnės gamtos formos, kituose – kasdienybės detalės, nykstantys pėdsakai ar eksperimentai su fotografijos kalba.

Parodos „Kitas krantas“ atidarymas – lapkričio 4 d. 18.30 val. Vilniaus miesto rotušėje.

Vilniaus rotušė stovi Rotušės aikštėje Senamiestyje ir naudojama kaip kultūros bei parodų erdvė. Informacijos apie miesto renginius galima rasti vilnius.lt.

Mindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.