Šeštadienį Trakų Vokės dvare jau devintą kartą surengta tradicinė rudens šventė „Obuolinės’26“. Nors nuo pat ryto atrodė, kad lietus nesiliaus visą dieną, prieš šventę dangus prašviesėjo. Oras nesutrukdė nei koncertams, nei mugei, nei gausiai lankytojų sutraukusiam Obuolių pyragų konkursui.
Dvaro parke muzika skambėjo iki pat vakaro: šoko vaikų kolektyvai, pasirodė Dvaro kapela, gimnazijų jaunieji atlikėjai, ansamblis „Vija“, pučiamųjų orkestras „DoMinO“, solistė Aušra Liutkutė su studentais ir grupė „Nevers“. Šventę pradėjo pėsčiųjų žygis, o Trakų Vokės dvaro vadovė Ieva Šiušaitė prie dvaro pasodino dar vieną Obuolinių obelį.
Trakų Vokės dvaras – buvusi grafų Tiškevičių vasaros rezidencija Vilniaus pakraštyje, prie Vokės upės. Dvaro sodybos ansamblį supa didelis parkas, todėl čia dažnai rengiami renginiai po atviru dangumi.
Amatų mugėje dūzgė krepšių pynėjai, juvelyrai ir kiti kūrėjai. Čia buvo galima įsigyti dailės dirbinių, maisto produktų, šviežių lazdynų riešutų ir net obelį savo kiemui. Dvaro darže lankytojai domėjosi sodinukais, dalijosi sodininkystės patirtimi, o AUGA pavėsinėje ragavo ekologiškų jogurtų ir gėrė žolelių arbatą.
Šalia dvaro laiptų įrengtose palapinėse vyko Obuolių pyragų konkursas. Dėl moderniausio, tradiciškiausio ir publikos mylimiausio pyrago titulų varžėsi 24 kepėjai, pristatę 14 pyragų. Keli jų svėrė daugiau nei dešimt kilogramų.
Prie degustacijos stalų driekėsi ragautojų eilės. Lankytojai gyrė kepėjų išmonę: buvo puošiami ne tik pyragai, bet ir jų pristatymo stalai, o kartu su receptais atsiskleidė šeimų istorijos ir iš kartos į kartą perduodamos tradicijos. Paragavę pyragų lankytojai balsavo už savo favoritą ir padėjo išrinkti publikos mylimiausią kepinį.
„Man atrodo, kad namus galima susikurti bet kur, kur pasklinda kepamo obuolių pyrago kvapas. Todėl šis konkursas man toks ypatingas, todėl jį rengti kasmet susirenka visas mano artimųjų ratas. Esu be galo dėkinga kepėjams ir dvaro bei Trakų Vokės bendruomenės organizacinei komandai: Daivai, Igai, Jurgitai, Adelei, Austėjai, Vikantei, Kamilei, Ingai, Uršulei, Kostui ir daugybei kitų žmonių, kuriuos norėtųsi vardyti ir vardyti. Be jūsų obuolių pyragų šventės nebūtų“, – sakė Obuolių pyragų konkurso organizatorė, bendruomeninės kūrybos tyrėja Sabina Daukantaitė.
Viena kaimynė šventei atvežė net kelis šimtus kilogramų obuolių, o senjorės ant stalų išdėliojo ne tik savo gamintas vaišes, bet ir savo išsaugotas senovines receptų knygas. Šie faktai irgi liudija, kad į bendruomenės šventę įsitraukia patys bendruomenės nariai.
Pirmą kartą konkurso metu pyragas buvo kepamas tiesiai dvaro parke pastatytoje „Bosch“ orkaitėje. Savo firminį obuolių pyragą su grietinėlės kremu šventės svečiams iškepė konkurso ambasadorė, kulinarinių knygų autorė ir tinklaraščio „Sezoninė virtuvė“ kūrėja Renata Ničajienė. Dar šiltu pyragu lankytojai vaišinosi tiesiai iš ambasadorės rankų.
Konkurso ambasadorius – žinomas žmogus, kuris atstovauja renginiui, pritraukia lankytojų dėmesį ir dažnai dalyvauja programoje. Šįkart ambasadorė pyragą kepė viešai, tad lankytojai galėjo stebėti visą procesą.
„Šiemet ragavome daug tradicinių, tikru namų skoniu alsuojančių pyragų, tarp jų – ne vieną trupininį. Tačiau buvo ir netikėtų derinių, drąsių idėjų bei modernių interpretacijų. Iš tiesų prizo vertas kiekvienas kepėjas – už savo receptą, pastangas, kūrybiškumą ir norą dalytis“, – sakė R. Ničajienė. Tradiciškiausio pyrago kategorijoje nugalėjo kulinarinė vaikų studija „Jaunieji kulinarai“, o moderniausiu pripažintas Ingos Matulytės iškeptas itin lengvas
„Debesėlis su obuoliu“. Publikos numylėtiniu tapo didysis žalio obuolio formos tortas, lyg pasaulio modelis, kurį šventei iškepė Karolina Vinciūnaitė.
Specialioje senjorų palapinėje buvo ragaujamos naminės vaišės, rašomi cinamonu kvepiantys atvirlaiškiai ir pristatomas pusmetį Senjorų Avilyje kurtas virtuvės istorijų bei receptų leidinys „Po obelim“. Vaikams veikė žaidimų ir edukacijų erdvės.
Senjorų pomėgius ir bendruomenines veiklas Vilniuje galima rasti savivaldybės svetainėje vilnius.lt.
„Obuolinės’26“ dar kartą parodė, kad rudens šventei svarbiausia ne oras. Šiltą jos atmosferą sukūrė savo kūryba besidalijantys žmonės, savanoriai ir lietingų prognozių nepabūgę miesto svečiai.
