Važiuoju dviračiu po Vilnių jau kokius septynerius metus ir galiu pasakyti vieną dalyką iš karto – miestas keičiasi, bet ne visada taip greitai, kaip norėtųsi. Kai kur takai atsiranda beveik per naktį, kitur laukiama metų metais to paties remonto ar žymėjimo. Šiame tekste pabandysiu papasakoti, kaip realiai atrodo dviračių infrastruktūra sostinėje, kur važiuoti malonu, o kur geriau apsiginkluoti kantrybe ir geru šalmu.
Kaip viskas prasidėjo ir kur esame dabar
Prieš gerą dešimtmetį dviračių takai Vilniuje buvo daugiau simbolinis dalykas – trumpi atkarpėliai, kurie dažnai nuvesdavo į niekur arba baigdavosi ties šaligatviu, tarsi projektuotojas būtų tiesiog pavargęs ir nustojęs piešti liniją. Dabar situacija kitokia. Yra ilgesni, sujungti maršrutai, atsirado skirtingas dangos žymėjimas, kai kur net šviesoforai su atskiromis sekcijomis dviratininkams. Neries krantinės, dalis Konstitucijos prospekto, Antakalnio link vedantys takai – tai vietos, kur važiuoti tikrai malonu ir saugu.
Bet čia pat reikia sakyti sąžiningai: sistema vis dar nėra vientisa. Vieni rajonai sujungti puikiai, kiti – tarsi atskiros salos, tarp kurių tenka improvizuoti su automobilių eismu arba važiuoti šaligatviu, kas, tarp kitko, ne visada legalu ir ne visada saugu pėstiesiems.
Senamiestis – romantika be dviračio
Jeigu planuojate atvažiuoti dviračiu tiesiai į Senamiestį, iš karto pasakysiu – čia tikra kliūčių ruožas. Grindinys, siauros gatvelės, turistų minios, kurios nė nemano trauktis iš kelio, ir dar tos vietos, kur dviračiams tiesiog draudžiama važiuoti tam tikromis valandomis. Aš asmeniškai Senamiesčiu einu pėsčias, o dviratį palieku prie kokios nors stotelės ar naudoju miesto dviračių nuomos punktą, jei reikia trumpam nuvažiuoti.
Patarimas iš patirties: jei jau būtinai reikia važiuoti per Senamiestį, rinkitės ankstyvą rytą, kol turistų srautai dar neprasidėję. Apie septintą–aštuntą valandą ryto miestas atrodo visai kitaip – tuščia, ramu, net grindinys mažiau erzina.
Kur važiuoti tikrai patogu
Yra keletas maršrutų, kuriuos rekomenduočiau be jokių išlygų. Pirmiausia – Neries krantinė. Ilgas, platus, gerai prižiūrimas takas, kuriuo galima nuvažiuoti nuo Žirmūnų iki pat Vingio parko, o kartais ir toliau. Vasarą čia būna nemažai žmonių, bet takas platus, todėl susigrūdimų beveik nebūna.
Antra vieta – Vingio parkas ir jo apylinkės. Ten dviračių takai susilieja su bėgimo takais, bet erdvės tikrai užtenka visiems. Trečia – Antakalnio link vedantis maršrutas, kuris jungiasi su krantine ir leidžia nuvažiuoti iki pat Verkių. Tai vienas iš tų atvejų, kai infrastruktūra tikrai veikia taip, kaip turėtų – be pertrūkių, be staigių dingimų viduryje kelio.
Verta paminėti ir naujesnius takus link Šeškinės bei Fabijoniškių – ten sujungti dviračių takai su gyvenamaisiais kvartalais, kas reiškia, kad žmonės realiai gali dviračiu nuvažiuoti į darbą, o ne tik pasivažinėti savaitgalį.
Problemos, kurios vis dar erzina
Nemažai vietų, kur takas tiesiog nutrūksta be jokio paaiškinimo. Važiuoji, važiuoji, ir staiga – arba šaligatvis, arba pati gatvė kartu su automobiliais. Tokiose vietose reikia būti ypač atidiems, nes vairuotojai ne visada supranta, kad dviratininkas tuoj atsidurs jų juostoje.
Kita problema – žiema. Sniego valymas dviračių takams nėra prioritetas, tad žiemą dažnai tenka rinktis tarp apledėjusio tako ir pilnos sniego pusnies. Kai kurie entuziastai važiuoja visus metus, bet tam reikia tikrai geros technikos ir dar geresnės pusiausvyros.
Trečia bėda – automobilių statymas ant dviračių takų. Deja, tai vis dar nutinka gana dažnai, ypač senesniuose rajonuose, kur takas eina šalia gatvės ir vairuotojai tiesiog nemato skirtumo tarp šaligatvio, tako ir savo parkavimo vietos.
Praktiniai patarimai važiuojantiems po miestą
Jeigu ruošiatės važinėti dviračiu po Vilnių reguliariai, keletas dalykų, kurie iš tiesų padeda:
- Naudokite navigacijos programėles, kurios rodo būtent dviračių maršrutus, ne automobilių – skirtumas kartais būna milžiniškas.
- Vasarą planuokite maršrutą taip, kad kuo daugiau laiko praleistumėte prie vandens – Neries krantinė ne tik gražesnė, bet ir vėsesnė.
- Šalmas – ne prabanga, o būtinybė, ypač jei tenka važiuoti mišriomis atkarpomis kartu su automobiliais.
- Turėkite atsarginę kamerą ar bent pompą su savimi – grindinys ir duobės kartais nustebina net patyrusius važiuotojus.
- Jei planuojate keliauti į darbą dviračiu, iš anksto pasitikrinkite, ar biure ar aplink jį yra saugi vieta dviračiui pastatyti – tai dažnai didesnė problema nei pats maršrutas.
Dviračių nuoma ir miesto sistemos
Vilniuje veikia viešoji dviračių nuomos sistema, kuri tikrai pravartu tiems, kas neturi savo dviračio arba tiesiog nenori jo tampytis po miestą. Stotelių tinklas apima didžiąją dalį centro ir artimiausius rajonus, kaina nėra didelė, o programėlė veikia gana patikimai. Vienintelis minusas – kartais stotelėse trūksta laisvų dviračių piko valandomis, ypač ryte, kai visi skuba į darbą.
Elektriniai dviračiai ir paspirtukai taip pat tapo neatsiejama miesto dalimi, nors čia jau kita tema – jų gausa kai kur sukuria papildomą chaosą takuose, ypač kai vieni važiuoja greitai, kiti lėtai, o tako plotis to tiesiog neišlaiko.
Ką visa tai reiškia paprastam važiuotojui
Sudėjus visus faktus į krūvą, susidaro gana aiškus vaizdas – Vilnius tampa vis draugiškesnis dviratininkams, bet dar toli iki idealo. Yra vietų, kuriomis galima didžiuotis ir rodyti kaip pavyzdį, ir yra vietų, kur infrastruktūra tiesiog neveikia arba veikia per pusę. Jei planuojate važinėti dviračiu po miestą reguliariai, geriausia strategija – iš anksto pasidomėti konkrečiu maršrutu, o ne tikėtis, kad visas kelias bus vienodai patogus.
Asmeniškai manau, kad situacija toliau gerės, nes miestas akivaizdžiai investuoja į šią sritį, tiesiog procesas nėra greitas. Kol kas geriausia taktika – rinktis jau patikrintus, gerai sujungtus maršrutus, vengti Senamiesčio piko valandomis, ir visada turėti planą B, jei takas staiga baigiasi ten, kur tikrai to nesitikėjai. Dviratis Vilniuje – tikrai realus ir malonus transporto būdas, tik reikia žinoti, kur ir kada juo naudotis, kad diena nesibaigtų nervų kupinu blaškymusi tarp automobilių.



